Su portalu tv3.lt R. Stakėnienė leidosi į jaukų pokalbį apie savo gimtadienį, kūrybą, santykius su Virgiu Stakėnu ir legendomis apipintas dovanas, kurias jie dovanojo vienas kitam.
Ramute, kaip atšventėte 65-ąjį gimtadienį? Tikriausiai daug sveikinimų sulaukėte?
Nemažai (šypteli). Atrodė, kad tą dieną sveikinimai skriejo iš visur – telefonu, žinutėmis, per visus įmanomus interneto kanalus, rodės, net per kaminą (juokiasi). Esu be galo dėkinga visiems. Tačiau toks dėmesys man nėra įprastas. Esu intravertiška, nemėgstu didelių švenčių ar šurmulio, tad ir gimtadienius labiausiai mėgstu sutikti jaukiai, artimųjų rate. Taip ir šiemet: vakare atėjo artimi žmonės, tad kartu pavakarieniavome.
O ar teikiate reikšmę bėgantiems metams, gimtadieniams?
Savo jubiliejų jau seniai nebešvenčiu. Tikriausiai 40-metis buvo paskutinis gimtadienis, kuris man iš tikrųjų rūpėjo. Po jo pradėjau visai nesureikšminti nei datų, nei metų. Apskritai skaičiuoti metus man atrodo beprasmiška, o švęsti jubiliejų – tiesiog ne man. Vyrui, pavyzdžiui, galiu padėti surengti šventę, paruošti vaišes, bet pati sau – ne.
O jūsų vyras mėgsta dideles šventes?
Mes su vyru esame labai panašūs. Abu mėgstame švęsti jaukiai, artimų žmonių rate – su kaimynais, su draugais. Vyras ir taip kūrybinėje veikloje prisibendrauja, tad jam norisi tiesiog ramybės (šypteli). Čia puikiai sutampame.
O kaip Virgis jus nustebino gimtadienio proga?
Oi, Virgis mėgsta daryti staigmenas (šypteli). Jis atsikėlė anksčiau už mane, tad kai pabudau, prieš akis išvydau milžinišką rožių puokštę. Dabar ta puokštė stovi ant stalo, kaip koks rožių krūmas, net juokiausi, kad turbūt visą rožyną nusiaubė (juokiasi). Tiesą sakant, mums jau nebereikia materialių dovanų – svarbiausia yra dėmesys, nuotaika ir šiluma, kurią žmogus dovanoja.
Tačiau prisiminkime visas sulauktas dovanas. Kuri iš jų jums buvo pati įsimintiniausia?
Kai anksčiau dar teikiau reikšmę materialinėms dovanoms, esu gavusi įdomybę – „Bričką“ – senovinį vežimą. Jis jau daugelį metų stovi mūsų kieme kaip dekoratyvinis akcentas. Tai buvo dovana nuo mano vyro.
O kaip jam kilo idėja tai padovanoti? Nejaugi ir prašėte vežimo?
Ne, tikrai ne (juokiasi). Viskas prasidėjo nuo to, kad kai atsikėlėme į dabartinius namus, kiemas buvo erdvus ir tuščias. Kai vyras išvyko muzikuot į JAV, padariau jam staigmeną – pakviečiau darbininkus ir su ekskavatoriumi iškasiau tvenkinį. Kai Virgis grįžo, pasakiau: „Štai tau gimtadienio dovana“ (juokiasi). Taip ir gavosi, kad po metų jis man atsilygino – padovanojo tą senovinį vežimą. Sakė: „Labai tiks prie tvenkinio.“ Ir tikrai – labai pritapo.
Beje, mūsų prūdas yra lašo formos. Sklando legenda, kad jis toks, nes aš priverkiau visą tvenkinį, kol laukiau grįžtančio Virgio.
Kartu su Virgiu skaičiuojate beveik 45-erius metus drauge. Ar lengva po vienu stogu sugyventi dviem menininkams?
Tikrai nėra lengva. Bet tai, kad abu esame menininkai, tikriausiai ir padeda vienas kitą geriau suprasti. Tiek Virgiui, kaip muzikantui, tiek man, kaip dizainerei, reikia erdvės kūrybai. Nieko keisto, kad dėl to neretai nukenčia buitis ar poros laikas, bet Virgis visada mane palaiko.
Žinoma, būna juokingų momentų mūsų gyvenime. Pavyzdžiui, šiuo metu esu panirusi į japonišką audinio marginimo techniką – shibori. Ja dažniausiai užsiimu tiesiog savo virtuvėje, nes man reikia dujinės viryklės, kriauklės, vonelės… Pamenu, kartą vyras užeina į virtuvę, pamato bordinį skystį ir sako: „O, barščiai?“ O ten – šilkas dažuose mirksta! (juokiasi). Tikriausiai ne kiekvienam vyrui tai būtų priimtina, bet Virgis supranta, kad tai mano kūrybinis įkvėpimas, todėl netrukdo (juokiasi).
O kaip manote, kas jums padėjo išlaikyti santykius tiek metų?
Vienas kito priėmimas ir nenoras pakeisti. Man atrodo, svarbiausia santykiuose yra suprasti kitą žmogų, pamatyti jo potencialą, palaikyti ir auginti ir nespausti dėl to, ko jis tiesiog negali padaryti. Kai nuoširdžiai domiesi tuo, kas tavo sutuoktiniui įdomu, kai palaikai jo kelią – tada žmonės tampa labai artimi. Kaip Virgis visada mane skatino kurti, taip ir aš buvau pirmoji jo dainų klausytoja, kritikė, palaikytoja… Svarbiausia būti komanda, tada viskas klostosi.
Žinoma, mūsų santykyje taip pat būna visko. Jaunystėje, būdavo, vienas tiek pasineria į darbus, kad kitas jau jaučiasi vienišas… Kartais net nutikdavo nekalbadieniai, bet tos tylos akimirkos irgi reikalingos. Tylėdamas pamąstai, nurimsti – ir vėl grįžta taika. Bet mes visą gyvenimą gerai jaučiames vienas kito draugijoje. Dabar savo būste kiekvienas turime po studiją – aš mansardoje, jis cokoliniame aukšte. Rytą išsiskirstome į savo kampelius, o vakare susitinkame prie televizoriaus – pažiūrėti, kas vyksta kultūroje, politikoje, … Tai mūsų laikas kartu (šypsosi).
Esate drabužių kūrėja, kuriate sceninius kostiumus ir savo vyrui Virgiui. Ar jis išrankus klientas?
O taip! Būna, siūlau jam vieną, kitą idėją, o jis turi savo nuomonę (juokiasi). Kartais ginčijamės, bet kai randame bendrą sprendimą, taip ir gimsta geriausi kūriniai. Tiesą sakant, dauguma jo kultinių sceninių kostiumų yra mano darbas. Pavyzdžiui, prieš 30 metų atsiradęs Tado Pado personažas, buvo vienas pirmųjų, kurį sukūriau jam. Vėliau tas įvaizdis natūraliai nutolo, tad sukūriau naują, o kai pradėjo domėtis kantri muzika, reikėjo vėl kitokio įvaizdžio. Tada sukūriau jam tokį bliuzoną su leopardo kailio imitacija ir odos kutais. Tą bliuzoną jis nešiojo gal 10 metų, vėliau pakabino į spintą, o praėjus gal penkiolikai metų ir vėl išsitraukė. Dabar jį pamatęs jaunimas sako: „Čia galima visą mados liniją paleisti“ (juokiasi). Net fabrikas buvo pasiūlęs tokią pat idėją, bet, žinote, atsisakėme. Marketingas – ne mūsų stiprioji pusė.
O kas jus labiausiai įkvepia kūrybai? Kur ieškote įkvėpimo?
Kadangi mano gyvenimas sukasi ne tik apie drabužių kūrimą, dizainą, piešimą, bet ir fotografiją, pastebiu, kad labiausiai mane įkvepia gamta – ypač jūra. Esu gimusi Klaipėdoje, jūreivio dukra, tad nuo ankstyvo pavasario su šeima vis važiuodavome prie jūros. Pušynų giraitės, kopos, augmenija, jūros ošimas – tai mane beprotiškai įkvepia.
Kiekvienais metais, vos prasideda vasara, privalau nuvažiuoti prie jūros ir atsigulti ant mūsų lietuviško balto smėlio. Ne Tenerifės juodo, ne akmenuoto Kretoje ar Italijoje – bet būtent mūsų aristokratiško smėlio. Pajusti ryšį su žeme, su saule, su tuo peizažu, kuris man toks artimas. Man tik svarbu, kad horizonte nieko nebūtų. Kartais man aplinkiniai sako, važiuok prie didelio ežero, bet tai nėra tas pats. Man reikia jūros.
Atrodo, kad jaučiate nostalgiją Klaipėdai. Ar nesvarstėte sugrįžti ten gyventi?
Prieš pusantrų metų netekau tėčio. Jis buvo jūrininkas, bet iš prigimties – menininkas. Tarnavo dviem mūzoms – dailei ir muzikai.Tebevykstu į butą Klaipėdoje ir tvarkau visą jo kūrybinį palikimą. Tėtis sukūrė daugiau nei 200 dainų. Visi jo metalo plastikos darbai, muzikos įrašai, tekstai, rankraščiai, nuotraukos – viskas liko. Man tai – kaip lobis. Ne tik dėl kiekio, bet dėl to, kiek širdies ten sudėta. Todėl jau pusmetį sisteminu visą jo kūrybą, kurią priglaus Ievos Simonaitytės biblioteka.
Kai kas sako, kad po netekties pradedi atsigauti po pusmečio, bet man gedulas užsitęsė. Kai isgirstu „Mingės“ kapelos atliekamų Vytauto Dvariono dainų – nurimstu ir grįžtu į savo kūrybines erdves.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
