Klaipėdietis Virginijus Viningas, Bikuškio plenero „pirmokas“, įsikūrė pavėsinėje prie pat ežero. Retkarčiais pro šalį praeinančios mauduolės jo netrikdė. Tapytoją dažniau matydavai sėdintį ir mąstantį nei mosuojantį teptuku. Kartais jis dingdavo. Beveik stačiomis kėpsodavo nuo dažų pastirę džinsai, visas paletės spalvas sugėrę sportbačiai, lyg velykinis margutis švietė senas klevo kelmas. Ant patiestos plėvelės – irgi spalvoti dažų ežerėliai.
Užkalbinau paskutinę plenero dieną, kai pamačiau išvakarėse nutapytą „Kėdę“.
Iki šiol man patiko dvi tapytos kėdės – Algirdo Petrulio ir Van Gogo. Dabar atsirado trečioji...
Aš ir pats vakar pajutau, kad jau jau kažką pačiupau už uodegos. O iki tol – tik kankinausi. Vis dėlto 10 dienų plenerui – per mažai. Reikia prisijaukinti aplinką, motyvus...
Betgi netapote iš natūros. Aplinka jums buvus nebuvus.
Tiesa. Visada esu tas, kas esu. Tapau ženklus. Ta puiki gamta daro įtaką tik nuotaikai.
Jūsų drobės atrodo nutapytos uraganiškais teptuko šuorais, energijos išlydžiais.
Taip, geriausi darbai padaromi greitai – per 30–40 minučių.
Ir „Kėdė“?
Taip. Tik ji ne pirmoji. Buvo toks „kėdžių periodas“. Jau prisijaukintas motyvas. Bet šita – visiškai kitokia.
Iškart supratot, kad pataikėt į dešimtuką?
Iškart. Net palengvėjo. Pagalvojau: primaliau čia šūdo – bandysiu dar kartą. Neišeis – esu jau niekam tikęs.
Užeina ir tokių minčių?
Užeina. Prisigalvoju iki to, kad nebenoriu tapyti. Paklauskit bet ko – tai užplaukia ne man vienam.
O jūsų atsivežti portretai – iš natūros?
Ne. Kartais impulsą duoda žurnalo fotografija. Štai kad ir ana pana su džinsais...
Ar tai nėra iššūkis reklaminiam „glamūrui“? Lyg ir parodija...
Žinoma, kad taip. Pamatau ir galvoju: na, dabar kai dėsiu!
Taigi tikrų portretų netapote.
Tapau. Tik iškart pasakau: jei leisit man daryti taip, kaip aš noriu.
Kodėl nieko apie jus negirdėjau ligi šiol?
Esu daugiau žinomas Vakaruose nei Rytuose. Nuo Klaipėdos. (Juokiasi.)
Kuo norėjot tapti jaunystėje – alpinistu, jūrininku, kosmonautu?
Sportininku. Boksą lankiau.
Gyvenime teko muštis?
Teko. Kariuomenėje. Peiliu į šoną esu gavęs. Randas iki šiol. Žaizda buvo negili, tad tą bičą gerai atkaliau. Paskui tapom geriausiais draugais.
Dedovščiną pajutot?
O kaipgi. Bet manęs nelietė – ten jėga gerbiama. Tekdavo užstoti kitus. Ėmė vienas dembelis kibti prie latvio. Aš pasakiau: paliesi – tau tas pats bus. Atšoko.
Ką veikėt po armijos?
Grįžau į gimtąjį Pasvalį. Statybos. Sūrių gamykla. Po dvejų metų supratau: ne man, noriu gyventi įdomiau. Dar tėvas ragina: važiuok mokytis, turi Dievo dovaną. Nuvažiavau ir įstojau.
Išgyvenote bohemiškąjį laikotarpį?
Aišku. Jau Klaipėdoje. Visada atsiras draugų, kurie paskambins, pakvies. Šventės, jubiliejai, vernisažai. Pora metelių taip. Susigriebiau, kad jau nebelabai ir dirbu. Matyt, reikia tą patirti, kad suvoktum, jog yra prasmingesnių dalykų. Galų gale – ir nebeįdomu. Begaliniai plepalai apie nieką, įdomūs tik patys sau...
Nesigailit atvažiavęs į Bikuškį?
Žinoma, ne. Ir žmona ragino: važiuok, nusipelnei poilsio. O kai tą poilsį paįvairina įdomus bendravimas – tai jau didelis komfortas.
Audronė Jablonskienė
