Prieš metus Lietuvos Prezidentui perskaičius metinį pranešimą, komentavau ne jo išsakytas mintis, bet politikų komentarus. Jie akivaizdžiai keitėsi priklausomai nuo politiko pozicijos Valdo Adamkaus atžvilgiu. Taigi tuomet nerūpėta pamatyti pranešimo esmės - buvo svarbu pabrėžti savo santykį su pačiu Prezidentu. O kaip šiemet?
Šiandien (02.24) perskaitytas V. Adamkaus pranešimas nėra taip aktyviai ir emocingai komentuojamas kaip praeitais metais. Praeitais metais visi veržėsi išsakyti savo nuomonę. Ir tai suprantama, nes daugeliui politikų pareikšti savo nuomonę - nesvarbu, kad ji banali, - apie Prezidento mintis, reiškia savo visuomeninio svorio padidinimą (bent jau savo akyse). Suprantama, kodėl šiais metais nėra tokio komentatorių bumo - juk V. Adamkus užleis savo postą kitam; reikia santykius nustatyti su naujuoju prezidentu, o ne su jo išsakomomis idėjomis.
Tačiau čia ir slypi viena didžiausių Lietuvos politikų problema, apie kurią ir kalbėjo Valdas Adamkus. Jie ne tik atitolę nuo “ne elito”, paprastų žmonių, jie atitolę ir nuo idėjų, o prilipę prie socialinių etikečių. Jiems autoritetas ir esmė yra socialinė etiketė, postas, o ne idėjos, vertybės ir mintys. Iš tiesų idėjos absoliučiai jiems nerūpi, jie nenori nubrėžti savo santykio su išsakytomis idėjomis. Ideologijos niekam neberūpi, rūpi tik savęs eksponavimas viešumoje.
Todėl visai nenuostabu, kodėl kuriamos neblogos strategijos, jose išsakomos puikios idėjos, tačiau jos visiškai neįgyvendinamos. Juk kaip paaiškinti tai, kad Valstybės ilgalaikės raidos strategijoje teigiama, kad “žiniomis pagrįsta ekonomika tampa prioritetiniu Lietuvos siekiu”, o kai reikia dalyti ES struktūrinių fondų pinigus, švietimo ir socialinėms programoms teskiriama 18 proc. visų lėšų. Tad kur čia žinios ir jomis grįsta ekonomika, jei ruošiamasi grįsti kelius ir takelius už tuos pinigus. Atotrūkis tarp žodžių ir darbų, kurį pabrėžė Lietuvos Prezidentas, yra ne vien todėl, kad politikams trūktų atsakomybės, daugelis politikų apskritai neturi supratimo, kas yra idėjos, kokią Lietuvą nori matyti ir kaip to reikėtų siekti. Tad taip ir išeina, jog kalbama viena (dažniausiai net nesuprantant), o daroma tai, kas yra naudingiau jiems patiems.
Valdas Adamkus aiškiai įvardijo svarbiausias šiandienos Lietuvos valstybės ir visuomenės problemas: ėjimas Europos link, skurdo, socialinės atskirties mažinimas, valdininkų biurokratijos mažinimas, pilietinės visuomenė ugdymas (juk jei 40 nuošimčių Lietuvos gyventojų nori “stiprios rankos”, vadinasi, jie sąmoningai ar nesąmoningai demokratinę santvarką laiko nelegitimia). Ši kalba iš tiesų yra savotiškas gairių nužymėjimas politikams, kurie priima sprendimus. Tik ar jie pajėgūs tą suprasti? Ar gali būti išgirstos Valdo Adamkaus išsakytos idėjos? Vargu. Bus tik mandagus murmėjimas.
Štai būsimas prezidentas Rolandas Paksas, paprašytas pakomentuoti metinį pranešimą, išsisuko dar praeitų metų atsakymu: pasidžiaugė, kad išsakytos mintys yra ir jo programoje. Anuomet jis irgi džiaugėsi, kad ten išgirdo idėjų, kurias jis taip pat yra išsakęs. Kiti politikai šioje kalboje ieškojo irgi to, kas jiems prie širdies. A. Brazauskas - “konsolidacijos su tauta”, Eligijus Masiulis - populizmo pavojų, sau artimų idėjų įžvelgė ir V. Uspaskichas, kuris savo referendumą prilygino pilietinės visuomenės kūrimui.
Taigi šių metų politikų strategija yra akivaizdi - nematyti to, kas bado akis, o pasiimti tas Lietuvos Prezidento pranešimo mintis, kurias gali sau pritaikyti (nors tai nereiškia, kad jas bandys įgyvendinti).
Ir kas lieka? Lietuvos Prezidentas pranešimą skaito ne vien politikams. Jis jį skaito ir piliečiams. Ir norisi tikėtis, kad būtent piliečiai išgirs jo mintis. Ir ne tik išgirs, bet ir bandys jas įgyvendinti. Skirtingai nuo politikų.
Tad šis Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus metinis pranešimas gali tapti pilietinės visuomenės manifestu.
