Sociologai liudija vieną nuostabų dalyką: lietuviai iš pesimistų tampa optimistais. Geriau vertinam dabartinę padėtį, iš ateities tikimės daugiau gero nei blogo. Optimistines nuotaikas rodo ir augantis paskolų, kurias gyventojai ima iš bankų, skaičius. Negi keičiasi mūsų charakteris?
Pesimistai virsta optimistais
Seniai žinoma, kad lietuvis turi melancholiškai liūdėti. Apie tai dar rašė gerbiami poetai - Balys Sruoga ir Jonas Aistis. Aišku, lietuvis dar galėjo pavydėti savo kaimynui arba pavymui žvelgti keliaujantiems į priekį, o pats sėdėti pakelėje ir godoti godas it koks Rodino „Mąstytojas“. Tačiau jokiu būdu negalėjo tikėtis ko nors gero iš ateities.
Tačiau štai 2004 metų pabaigos „Eurobarometro“ duomenys rodo, kad 54 proc. Lietuvos gyventojų patenkinti gyvenimu, nors vis dar 44 proc. - ne. 40 proc. tikisi, kad po metų gyvenimas pagerės, ir tik 12 proc. mano, kad jis pablogės.
Dabartinę Lietuvos rinkos ekonomikos sistemą net 71 proc. Lietuvos gyventojų vertina teigiamai. Tai pats didžiausias procentas nuo nepriklausomybės laikų. Galiu priminti, kad 1993 metais teigiamai tuometinę ekonominę sistemą vertino tik 22 proc. Lietuvos gyventojų (neigiamai - 66 proc.), 1996 m. - teigiamai 25 proc. (neigiamai - 64 proc.), 2000 m. - teigiamai 25 proc. (neigiamai - 70 proc.).
Dabartinę valstybės valdymo sistemą 68 proc. Lietuvos gyventojų irgi vertina teigiamai (neigiamai - 23 proc.). Anksčiau šie procentai buvo mažesni. Štai 1996 metais teigiamai valdymo sistemą vertino 37 proc., o 2000-aisiais - 45 proc.
Šie duomenys rodytų, kad pesimizmą keičia optimizmas. Aišku, dar sunku pasakyti, ar šis optimizmas - tik momentinė nuotaika ar gilesnis mūsų sąmonės lūžis. Tačiau galime klausti, kokios šio optimizmo priežastys.
Ar ekonominis augimas viską paaiškina?
Be abejo, tai gerėjanti ekonomikos padėtis, didėjantys atlyginimai - tegu ir „vokeliuose“. Toks būtų paprastas mūsų optimizmo paaiškinimas.
Tačiau manau, kad yra dar viena mūsų optimizmo priežastis - tai narystė Europos Sąjungoje.
Kodėl taip manau? Juk tie patys sociologiniai duomenys aiškiai sako, kad žmonės savo gerovės tiesiogiai nesieja su Lietuvos naryste Europos Sąjungoje. Tai tiesa, tačiau sunku nuneigti ir tą faktą, jog žemdirbiai - labiausiai nusivylę permainomis nepriklausomoje Lietuvoje, - daugiausiai gavo iš Briuselio. Sunku patikėti, kad gaunamos lėšos sukeltų neigiamas, o ne teigiamas emocijas.
Tačiau manau, kad yra dar svarbesnis aspektas, keičiantis mūsų mąstymą. Tai suvokimas, kad Europa mums atvėrė dar didesnes galimybes.
Kaip narystė ES keičia mūsų mąstymą
Jei esi nepatenkintas, gali važiuoti iš Lietuvos ir darbo ieškoti Anglijoje, Ispanijoje ar kitur. Kaip žinia, daugelis iš mūsų esame nepatenkinti dėl mažų atlyginimų, pykstame ant darbdavių. Dabar mes turime saldų kerštą - viską mesti ir išvažiuoti. Ir net jei neišvažiuojame, tai žinojimas, kad visada gali tai padaryti, suteikia optimizmo.
Tai labai svarbu psichologiškai - tie žmonės, kurie jautėsi, kad nieko negali pakeisti savo gyvenime, kad niekas nuo jų nepriklauso, dabar taip galvoti nebegali. Jie mato, kaip jų kaimynai, gyvenę lygiai taip pat, kaip ir jie, pakeitė savo gyvenimą, ryžosi išvažiuoti ir užsidirbti. Ir užsidirbo. Dabar tai gali padaryti ir jie.
Ir šį sykį mes galime išvažiuoti legaliai ir oriai. Nereikia nelegaliai dirbti, nereikia bijoti, kad pažeidi įstatymą. Aišku, svetimoje šalyje nesijauti savas, niekam nerūpi, dirbi juodą ir sunkų darbą. Tačiau už jį gauni daugiau nei Lietuvoje profesoriai, gydytojai ar žurnalistai.
Anksčiau mes neturėjome tokių galimybių. O supratimas, kad kažką gali pats pakeisti, kad nereikia visko laukti iš valdžios - skatina pasitikėjimą savo jėgomis. O kartu optimistiškai žvelgti į ateitį.
Taip, migracija turi neigiamų pasekmių ekonomikai, tačiau ji pagerino mūsų savijautą. O savimi pasitikintys ir linksmiau į gyvenimą žiūrintys žmonės gali sukurti kur kas daugiau.
Pabaigoje šiek tiek apie krepšinį ir mūsų istoriją
Ilgą laiką man Lietuvos krepšinis keistokai siejosi su Lietuvos istorijos samprata. Juk mokykloje buvo pasakojama maždaug taip: esą viskas mums gerai sekdavosi, bet pritrūkdavo sėkmės, vieno žingsnio, kad mūsų pasiekimai būtų užtvirtinti. Štai Mindaugas apsikrikštijo, tapo karaliumi, bet buvo nužudytas ir Lietuva vėl tapo pagoniška. Vytautas Didysis daug nuveikė, bet taip ir netapo karaliumi. Vis kažko pritrūkdavo.
Prisiminkime, juk ilgą laiką mūsų krepšininkams iki svarbiausių pergalių pritrūkdavo vieno metimo, trupučio sėkmės. Taip Kauno „Žalgiris“ 1986 metais nelaimėjo Europos taurės, 1995 metais mūsų rinktinė pralaimėjo Europos krepšinio čempionato finale serbams.
Tačiau dabar mes turime naują krepšininkų kartą, kuri iškovojo pergales. 1999 metais Kauno „Žalgiris“ padarė tai, kas nepavyko 1986 metais. 2003 metais tapome Europos čempionais. Jau nebereikia apgailėti nesėkmių - reikia džiaugtis pergalėmis. Ir pasitikėti savo jėgomis.
Tad ar Lietuvos krepšinis nėra metafora, kad kartu keičiasi ir Lietuva - ji tampa veržli, siekianti pergalių ir galinti jas pasiekti.
