Prieš du šimtus metų, Napoleono laikais, Vilniuje buvo užmušinėjami prancūzų kareiviai. Dabar tik aktorės. Ir tai pačių prancūzų. Negana to, žurnalistai - ypač patys prancūzai - tuo domisi lyg išprotėję. O mūsų Rolandu Paksu, į istoriją įėjusiu kaip pirmasis Europos prezidentas, kuriam pradėta apkalta, - ne. Kur teisybė? Kuo prancūzų dainininkas geresnis už lietuvių prezidentą?
Demokratiškiems prancūzams demokratija neįdomi
Ar prie Prezidentūros kada nors matėte tokią žurnalistų spūstį, pro kurią negalėtų prasibrauti ne tik švariausias nuo politikos Sigutis Jačėnas, bet ir nemažą siaubą tiems patiems žurnalistams varanti Jūratė Overlingienė? Niekada niekas nieko panašaus nematė. Ir nematys.
O štai prie teismo rūmų, kur turėjo vykti Bertrand’o Cantat teismo posėdis, jau prieš dvi valandas būriavosi galybė žurnalistų. Ir net ne visi į teismo salę pateko.
Kodėl tokia neteisybė? Kodėl giliomis demokratijos tradicijomis besigiriantys prancūzai nesidomi demokratijos likimu Lietuvoje? Jei ne demokratija, tai bent skraidančiu ir žiemą jūroje besimaudančiu prezidentu.
Aišku, prancūzas visuomet bus įdomesnis nei lietuvis. Net jei jis yra Rolandas Paksas. Be to, tas prancūzas - dar ir dainininkas. Geriau negu politikas. Dainininkas mylėjo aktorę. Tai žavu, o R. Pakso apkaltoje trūksta erotinio elemento. Aktorė per konfliktą žuvo. Be erotikos, yra ir kraujo. Tai traukia dėmesį, o Pakso istorijoje kol kas, ačiū Dievui, kraujo dar nėra. Tai paaiškina, kodėl labiau domimasi Cantat teismu, o ne demokratija Lietuvoje.
Tačiau yra dar viena priežastis, kuri traukia užsienio, o visų pirma prancūzų žurnalistus. Tai Vilnius. O tiksliau - giliai glūdintys vakariečių įsivaizdavimai apie Rytų Europą.
Kuo Cantat panašus į Merimee Šemetą?
Prancūzus geriau suprasime, jei prisiminsime jų rašytojo Prospero Merimee novelę “Lokys”, nes Bertrand’o Cantat ir Marie Trintignant istorija iš esmės atkartoja tai, apie ką XIX amžiuje rašė didysis fantazuotojas.
Šis žymus prancūzas pasakoja, kaip vienas vakarietis profesorius nuvažiuoja į Lietuvą. Neperžengiamose Lietuvos giriose gyvena netgi mamutas. O jis, beje, dar žvėrių seimo maršalka. Tačiau įdomiausia net ne slaptingos girios, o lietuvis grafas Šemeta, kuris yra pusiau žmogus, pusiau lokys. Tad visai nenuostabu, kad novelės pabaigoje, savo vestuvių naktį, jis sudrasko savo nuotaką ir pabėga į miškus.
Panašus siužetas po pusantro šimto metų nutiko iš tikrųjų. Tik vietoj žmogaus-lokio buvo prancūzas - roko dainininkas. Kaip žinia, popkultūroje roko dainininkai irgi laikomi pusiau laukiniais. Buvo ir žavi auka - švelni aktorė. Tarp jų užsimezgė aistringa meilė. Ir tuomet Marie tragiškai žuvo - kaip ir ta lietuvaitė, sudraskyta savo vyro-lokio. Tragedija įvyksta tamsiame, neaiškiame, šiek tiek laukiniame, prancūzų požiūriu, Rytų Europos mieste Vilniuje.
Argi tai ne moderni Merimee novelės versija? Tik jau įvykusi realybėje ir globalizuotame bei popkultūros užkariautame pasaulyje?
Beje, ne vienam Prosperui Lietuva buvo keistenybių kraštas, kuriame pasirodo pusiau žmonių, pusiau žvėrių. Štai Alfredo Jarry pjesėje “Karalius Ūbas” valkiojasi toks Lietuvos kunigaikštis Bordiūras lokio kailyje.
Lietuva - kaip ir visa Rytų Europa - buvo paslaptinga, necivilizuota, apaugusi miškais, pilnais gamtos išdaigų, erdvė. Todėl vaizduotė visokius keistus nutikimus nukeldavo į Lietuvą. Tai išliko ir dabartiniais laikais. Gal prieš kokį dešimt metų tie patys prancūzai sukūrė filmą “Didjė”. Siužetas paprastas: šuo stebuklingai pavirsta žmogumi ir nuostabiai žaidžia futbolą. Jis priimamas į komandą, tačiau reikia paaiškinti, iš kur jis staiga atsirado. Na, ir ką jūs manote? Taip, visiems teigiama, kad jis atvyko ne iš kur kitur, o iš Lietuvos. Tik Lietuvoje gali atsirasti tokie keisti veikėjai.
Tad ši Vilniuje nutikusi nelaimė prancūzų vaizduotei buvo kaip tik. Ji atitiko išankstinius įsivaizdavimus apie Lietuvą. Tad visai nekeista, kad tiek žurnalistų dar prieš kelias valandas iki teismo pradžios jau stumdėsi prie durų, norėdami užsiimti geresnes vietas. Kaip ir nekeista, kad nesidomima R. Pakso apkalta.
Giliai giliai Vakarų europiečių mentalitete, reikia tai pripažinti, mes esame dar ne visiškai civilizuoti. Demokratija - o apkalta prezidentui tai rodo - gali sietis tik su civilizuotais kraštais, t.y Vakarų Europa. Rytų Europai lieka kriminalinių kronikų ir keistenybių skyreliai.
Ir visai nenuostabu, kad kažkokiuose bulvariniuose Airijos laikraščiuose Lietuva vaizduojama kaip barbariška ir atsilikusi valstybė. Tokia mums skirta dalia. Tokių naujienų apie mus laukia europiečiai.
Ką mums daryti?
Tad ką mums daryti, jei į mus žiūri kaip į jaunesnius ir netašytus brolius? Yra trys variantai.
Pirmasis - reikia verkti ir piktintis, kad mūsų nevertina ir neįžvelgia subtilios baltiškos dvasios. Psichologiškai suprantamas, bet mažai veiksmingas būdas.
Antrasis variantas - bandyti įtikinti dabar susirinkusius žurnalistus, kad Lietuva labai pasikeitė nuo Prospero Merimee laikų. Daug miškų - ypač per paskutinius penkiolika metų - jau iškirsta ir išvežta į Vokietiją. O likusiuose nieko ypatinga nėra - jokių mamutų ir jokių maršalkų. Lietuva yra panaši į Šveicarijos kaimą, žodžiu, paprasta ir nuobodi Europa. Tai labai politiškai korektiška išeitis.
Trečiasis variantas - pažintiniais keliais nuvežti visus žurnalistus į Labanoro girią. Ten ir palikti, atėmus mobiliuosius telefonus ir kompasus. Tuos, kurie ras kelią ir sugrįš, įrašyti į reabilitacijos kursus Birštone. Visą laiką juos reikia maitinti tik lietuviškais cepelinais. Jiems valgant reikia rodyti stojimo į ES reklamą “Spirgiai”. Į reabilitacijos kursą įeitų ir lietuvių liaudies šokio klumpakojo mokymas. Be to, kiekvienas žurnalistas turėtų išmokti žaisti labai įdomų lietuvių tautinį žaidimą ripką.
Tie, kurie liks sveiki ir gyvi, galės parengti reportažus apie Lietuvą ir lietuviškus papročius, kurie patvirtins, kad dabartinis kraštas daug įdomesnis nei Merimee laikų Lietuva. Turizmas klestės, nes visi važiuos į Lietuvą, norėdami sužinoti, kas tas įdomus žaidimas ripka ir kuo jis skiriasi nuo škotų kerlingo. Paprasta rinkodaros taisyklė - klientui reikia duoti tai, ko jis nori. O jei norima egzotikos ir barbarybės, tai kodėl jos neduoti? Svarbu gerą kainą nustatyti.
Tuomet mums ne tik kad Airijos bulvariniai laikraščiai su klaidinančiais straipsniais apie Lietuvą bus nebaisūs, bet ir pats Melas Gibsonas išsitaręs, kad lietuviai yra aštriadančiai su beisbolo lazdomis. Tokie pasakymai mums tik į naudą!
