Viktoras Uspaskichas - didelis paradoksas. Jis vienintelis politikas Lietuvoje, kuris būdamas vienu didžiausių kapitalistų sugeba įkurti Darbo partiją, žadančią rūpintis dirbančiais žmonėmis. Atrodytų, tai nesuderinami dalykai, tačiau žmonės patiki juo. Tiki jo pažadais, tiesiog tiki Viktoru. Tad kur slypi Uspaskicho populiarumo priežastys?
Nužengęs iš televizoriaus ekrano
Anksčiau pranašai, pusdieviai ar šiaip legendiniai herojai nužengdavo pas vargstančius žmones iš kokių nors aukštybių - dangaus, debesų ar bent jau nuo kalno. Mūsų laikų didvyriai nužengia iš televizoriaus. Tą ir padarė V. Uspaskichas.
Atsiradus jo personažui tuometinėse “Dviračio žyniose”, šis politikas labai greitai suprato, kokią naudą jis iš to gali turėti. Realiame gyvenime jis pradėjo elgtis taip pat, kaip jo personažas Agurkichas - visur, kur reikia ir kur nereikia, kartojo frazę “Vajzdialis nekoks”, ėmė pardavinėti ir reklamuoti agurkus “Geras vaizdelis”. Uspaskichas tapo dvilypiu, nes jame pradėjo gyventi Agurkichas.
Ir dabar važinėdamas po rajonus jis elgiasi kaip minėtas personažas. Savo kritikos taikiniu pasirinko ne ką kitą, o Seimo narį Algimantą Salamakiną, kurį vadina jo personažo “Dviračio šou” vardu - Salamakakinu. Ir kritikuoja taip, lyg Salamakinas būtų ne realus politikas, o tik televizijos laidos personažas.
Žmonės susitikimuose su Uspaskichu pasijunta žiūrintys “Dviračio žynias” realybėje. Kadangi patinka “Dviračio žynios”, patinka ir Upaskichas ar Agurkichas. Kas atskirs? Be to, niekam ir nesvarbu - juk Vytauto Šerėno pavyzdys rodo, kad žmonės noriai balsuoja už personažus.
Viktoras - gerasis Senelis Šaltis
Viktoras Uspaskichas dosniai dalija pažadus, o tauta nė nemirktelėdama juo tiki. 60 procentų Lietuvos žmonių mano, kad jis savo pažadus įgyvendins.
Žmonėms jo materialinė gerovė, turtas yra kaip neatremiamas argumentas, kad jis gali tesėti savo pažadus ir kiekvienas iš mūsų gyvens turtingiau. Beje, nereikia pamiršti, kad jis užsiima žmonėms suprantamu verslu - gamina dešras, ledus, t.y. tai, su kuo žmonės susiduria kasdien.
Beje, įdomi ir kita apklausa, parodžiusi, kad V. Uspaskichas žmonių sąmonėje yra įsirėžęs kaip filantropas. Tiesa, apie jo filantropines akcijas ne tiek daug jau esame girdėję, tačiau kažkodėl jis išsiveržė į antrą vietą, nusileidęs tik Almai Adamkienei. Kodėl? Ogi todėl, kad žmonės jau iš anksto mato geradarį Senelį Šaltį, kuris iš maišo traukia dovanas. Jam net nebereikia užsiimti filantropine veikla, nes įvaizdis dirba savo darbą.
Viktoras - moterų numylėtinis
Seksualumas yra mirtinas politikų ginklas. Kažkada seksualiausiu Lietuvos vyru buvo vadinamas Artūras Paulauskas, už kurį 1997 metais daugelis moterų balsavo vien todėl, kad jis gražus. Vėliau patraukliausiu vyru buvo laikomas ne kas kitas, o Algirdas Brazauskas, efektingai vedęs Kristiną.
Kitiems politikams nepavyksta pabrėžti savo seksualumo. Jie arba tiesiog aseksualūs (kaip Rolandas Paksas), arba kažkodėl to nesistengia parodyti (kaip Artūras Zuokas).
O Uspaskichas ne toks. Jis sportuoja, todėl nesigėdija televizijos ekrane pasirodyti pusnuogis - ypač “gelbėtojų” merginų apsuptyje. O kai nebūna pusnuogis, tai visuomet galantiškai apsirengęs, kostiumo kišenėse nelaiko telefonų ir naudoja brangius kvepalus. Be to, kaip pasakojama, mėgsta ir kitus pamokyti, kaip reikėtų rengtis.
Nenuostabu, kad toks vyriškis patinka moterims. Beje, atkreipkime dėmesį - nors visi žino, kad Uspaskichas vedęs, bet niekas neprisimena, kaip atrodo jo žmona. Tik per partijos suvažiavimą ji pasirodė šalia. Ankstesnėse nuotraukose Uspaskichas visuomet vienas, o jei ir būdavo kokios moterys - tai tik ne jo žmona. Taip sukuriamas vienišo ir laisvo vyro įspūdis. Ir tas įspūdis tampa moterų svajone.
Tai ne mano išvedžiojimai, tą rodo sociologinė apklausa, kurios duomenimis, moterys geidžiausiu Lietuvos vyru išrinko ne ką kitą, o Viktorą Uspaskichą. Būtent su juo dauguma apklaustų moterų norėtų sukurti šeimą.
Beje, galime prisiminti, kad viešumoje sąmoningai buvo formuojamas Hitlerio kaip viengungio įvaizdis. Tai leido įtvirtinti mitą, kad jis visą save atidavė Vokietijai. Be to, taip jis galėjo išlikti geidžiamiausiu Vokietijos vyru. Kaip teigia amžininkai, moterys dėl jo ėjo iš proto.
Viktoras - “savas svetimas”
Viktoro Uspaskicho populiarumo fenomenas atrodytų paradoksalus - kaip rusas gali tapti populiarus tokioje, atrodytų, konservatyvioje lietuvių visuomenėje? Juk kartkartėmis pasigirsta kaltinimų, esą lietuviai yra dideli nacionalistai ir nekenčia kitų tautų. O dabar rusas, dar ir nelabai gerai kalbantis lietuviškai, yra vienas populiariausių Lietuvos politikų. Kaip tai nutiko?
Pirmiausia reikia pasakyti, kad Viktorui labai pasisekė, jog yra rusas, o ne lenkas. Lenkas niekuomet netaptų tokiu populiariu politiku. Jau vien todėl, kad lietuvių sąmonėje lenkai yra vertinami blogiau negu rusai. Tai rodo sociologiniai tyrimai. Štai 1989 metais tik 13 proc. lietuvių lenkus vertino gerai, 1993 metais - 12 procentų. O rusai buvo labiau vertinami - 23 procentai. Ir ši tendencija išliko iki mūsų dienų.
Tai galima paaiškinti sena lietuvių neapykanta lenkams dar iš XX amžiaus pradžios ir tarpukario Lietuvos. Lenkas lietuviui nuo XIX amžiaus pabaigos atrodė klastingas, - apsimetęs draugu taip visais laikais ir norėjo užgožti lietuvių kalbą, pasigviešti Aušros vartų Mariją, o Vilnių vadinti Wilno. Nors šie stereotipai juokingi, tačiau masinėje sąmonėje dar glūdi.
O rusas lietuvio sąmonėje įsitvirtinęs kaip paprastas, atlapaširdis, linksmas, mėgstantis išgerti žmogus. Žodžiu, nėra nieko pavojinga. Todėl rusus ir geriau vertina.
Žinant, kaip lietuviai nusivylę savo valdžia, rusas yra tas savas svetimas, kuris, tikima, gali įvesti tvarką, nes nėra vienas “iš tų”. Iš dalies toks buvo Valdas Adamkus - juk jis irgi buvo “savas svetimas”. Dalis už V. Adamkų balsavo todėl, kad jis nėra “vietinis”, kad nėra susaistytas įvairiais aiškiais ir neaiškiais ryšiais.
Be to, daliai žmonių Uspaskicho rusiškumas primena gerus sovietinius laikus, kai “viskas buvo gerai”. Nesena apklausa rodo, kad tokių žmonių yra 53 procentai. Tai vėl tie pliusai, kurie prisideda prie Uspasikicho populiarumo.
Bendravimas su žiniasklaida
Uspaskichas žino vieną labai svarbų dalyką - žiniasklaidos nereikia bijoti, nes į bet kokį klausimą galima atsakyti. Receptas paprastas - reikia sakyti tai, ką nori, o ne tai, ko klausia žurnalistas.
Be to, jis nenugalimas diskusijose. Kodėl? Todėl, kad jis net nesiruošia diskutuoti su kuo nors - jis dėsto savo mintis. O jei koks nors politologas studijoje pasidaro perdėm įkyrus ir ima per daug kritikuoti, tuomet jam primenamas bendradarbiavimas su kokia nors partija ir suabejojama jo nešališkumu. Politologas paprastai po to ilgam nutyla.
Beje, jei kada nors žiniasklaida sumanys su juo kovoti, jau iš karto yra pasmerkta pralaimėti. Kodėl? Ogi todėl, kad “Dviračio žynios” įtvirtino juokingo žurnalisto, klausinėjančio Agurkicho, įvaizdį. V. Uspaskichas bet kada kalbėjimą su žurnalistais gali perkelti į virtualią erdvę, t.y. prabilti taip, kaip kalba Agurkichas. Jis gali žurnalistą pavadinti “tūpu” ir visiems bus labai juokinga.
Žmonės atpažįsta savo herojus, todėl jų simpatijos tenka Uspaskichui, kad ir ko klausinėtų žurnalistas.
Ir pabaigoje
Štai ir matom, kad Viktoras Uspaskichas patrauklus daugeliui pusamžių moterų, tiems, kurie ilgisi sovietinių laikų, kurie nori, kad valdžia viską duotų.
Jis priimtinas daugelio politikų ir politinių partijų rinkėjams. Už jį balsuos ir R. Pakso, ir V. Adamkaus rinkėjai. Jis patrauks ir socialdemokratų, ir konservatorių (jei aršiau pasisakys prieš lenkus) rinkėjus. Tad ar verta stebėtis jo populiarumu?
Taigi Viktoras Uspaskichas turi gausybę dorybių, kurias puikiai parduoda įvairioms grupėms. Štai visa Viktoro paslaptis.
