Valdančiąją koaliciją kritikuoja visi kas netingi: ir žmonių neturi, ir programa bloga, ir šiaip be principų, be vertybių, ir apskritai jų galvose tik struktūrinių fondų eurai sukasi. Kiek ši kritika pagrįsta, pamatysime. Tačiau vieno dalyko iš šios koalicijos neatimsi - politinį žaidimą ji išmano.
“Iškirsta” Prezidentūra
Valdas Adamkus vienintelis savo rankose turėjo tam tikrus svertus sudarant Vyriausybę. Štai jis principingai kartojo, kad Viktoras Muntianas ir Rimantas Vaitkus negali būti ministrai. Akivaizdu, tai valdančiąją koaliciją erzino, ypač kai buvo kalbama apie atsakomybę. Prezidentas ją vis bandė primesti Algirdui Brazauskui. Tas jos kratėsi net teisininkus į pagalbą pasikviesdamas. Tačiau ir plika akimi matėsi, kad premjeras gudrauja. Reikėjo stipresnio ėjimo.
Taip ir įvyko. Prezidentui buvo nusileista: Muntianas su Vaitkumi buvo paaukoti, tačiau jų vietas užėmę asmenys tikrai nebuvo geresni.
Juozas Antanavičius dieną pabuvęs ministru pats prisiminė, kad praeityje su kažkuo lyg ir bendravo. Ir atsisakė naujųjų pareigų. Teko ieškoti naujo ministro ir buvo pasirinktas Remigijus Motuzas. Tačiau žmonėms jau susidarė įspūdis, kad su prezidento V. Adamkaus palaiminimu į Vyriausybę galėjo patekti žmogus su neaiškia praeitimi.
Apie Gintarą Furmanavičių buvo prisiminta, kad jis vadovavo vienai iš bankrutavusio koncerno EBSW įmonių. O juk šis koncernas iššvaistė žmonių pinigus. Nors specialiosios tarnybos pranešė, kad nėra duomenų apie kokią nors įtartiną G. Furmanavičiaus veiklą, žmonių akyse vis tiek dėmė lieka. Rinkėjams tikrai nepatinka veikėjai, kurie gal ir nekalti, bet turėjo ryšių su tais, kurie iššvaistė jų pinigus.
Taigi dabar išeina, kad atsakomybė, kurią Prezidentūra taip krovė ant Lietuvos ąžuolo A. Brazausko pečių, dabar gula ant V. Adamkaus. Juk jei V. Adamkus pradės ko nors reikalauti, tuomet jam bus priminta, kad su jo palaiminimu G. Furmanavičius tapo ministru. Taigi šiame politiniame žaidime laimėjo socialdemokratai.
Nežinau, ar šis scenarijus buvo kieno nors sugalvotas ir įgyvendintas, ar tiesiog taip susiklostė situacija, tačiau bet kokiu atveju dabar tai naudingiausia valdančiajai koalicijai.
Blogoji opozicija
Galima pastebėti dar vieną valdančiosios koalicijos politinio žaidimo strategiją. Koaliciją sudaro net keturios partijos, kurios siekia kuo daugiau sau pasiimti ir “išdurti” savo koalicijos partnerį. Tai natūralu - kiekviena partija siekia valdžios.
Tačiau šių vidinių nesutarimų negalima parodyti viešai, nes koalicija subyrėtų per kelias dienas pradėjus vieniems kitus kaltinti. Štai jau dabar prasprūsta tai Muntiano, tai Prunskienės, tai Uspaskicho nusivylimai ir paabejojimai koalicija.
Tačiau visuomenės akyse reikia maskuoti šiuos nesutarimus. Štai ir prabylama apie blogąją opoziciją, esą ji viską daro, kad tik ši koalicija sugriūtų. Visi koalicijos nesklandumai aiškinami “destruktyvios” opozicijos veikla.
Ar tikrai opozicija nori, kad koalicija sugriūtų?
Akivaizdu, dabartinė opozicija tikrai nenori, kad ši koalicija sugriūtų. Priežastis labai paprasta - nėra alternatyvos. Konservatoriai su socdemais į koaliciją eiti nenori: kaip jie savo rinkėjams paaiškins, kad dirba kartu su buvusiais “komunistais”?
Be to, tikriausiai konservatoriai mano, kad šią kadenciją geriau pabūti opozicijoje, susirinkti daugiau balų, o kitus rinkimus laimėti triuškinamai.
Tad galima mažumos Vyriausybė, kurią sudarytų socialdemokratai, Prunskienės valstiečiai ir liberalcentristai, o konservatoriai ją paremtų. Tačiau šiuo metu niekas nenori turėti reikalų su liberalcentristais, kurie sprendžia savo problemą - kas didesnis vadas. Su kuo dabar kalbėtis, net jei būtų norima sudaryti koaliciją. Be to, jų ateitis neaiški - partija gali skilti. O jei taip įvyksta, kas laukia tokios Vyriausybės?
Ir nereikia manyti, kad opozicija to nesupranta. Supranta ir nenori, kad ši koalicija sugriūtų. Tačiau tai dar nereiškia, kad ji turi tylėti ir viskam pritarti.
Tiesiog dabar formuojasi naujos politinio žaidimo taisyklės. Ir jas reikės išmokti visiems.
