Gegužės 1-ąją mes galime džiaugtis, bet senajai Europai vertėtų verkti. Naujosios narės it Trojos arklys išdidžiai įžengs į Europos Sąjungą. Kaip barbarai sugriovė Romos imperiją, taip mes sugriausime Briuselio biurokratų kurtą ir puoselėtą Europos statinį.
Barbarai griauna imperijas
Romos imperijos saulėlydyje romėnai ištvirko, išlepo ir paskendo malonumuose. Jie negalėjo atsilaikyti prieš gyvasties ir energijos pilnus barbarus. Pirmiausia neatsilaikė romėnų armija, nes jos gretas smarkiai pildė barbarai, kurie iškildavo iki legionų vadų. O šie vėliau valdydavo Romos imperatorius. Romėnų valdžia simboliškai išliko, tačiau valdė jau barbarai.
Romos valdžia barbarus viliojo - štai kodėl jie nuoširdžiai saugojo ir gerbė visus Romos imperatoriaus titulus bei simbolius. O Roma buvo pažadėtasis rojus - tai miestas, kuris galėjo išpildyti bet kokius jų troškimus. Todėl barbarai ne tik griovė romėnų kultūrą, bet ir patys šiek tiek romėnizavosi. Iš to išaugo Vakarų civilizacija, ant kurios pamatų senųjų barbarų palikuonys pastatė naują imperiją - Europos Sąjungą. Tik dabar - kaip ir prieš tūkstantį šešis šimtus metų - barbarai jau stovi už sienos. Tie naujieji barbarai - tai mes, Vidurio ir Rytų Europa.
Europa - barbarų pažadėtoji žemė
Niekam ne paslaptis, kad vakarų europiečiai į mus žiūri (bent jau šiek tiek) kaip į šiokius tokius barbarus (mažiau civilizuoti, prasčiau demokratiją suprantantys, be to, vis tiek mūsų tualetai labiau dvokia). Gal tiesiai į akis nesako, bet tokių nuojautų turi.
Tačiau jie turėtų žinoti, kad sociologiniai tyrimai rodo tokį paradoksą: rytų europiečiai labiau didžiuojasi ne savo šalimi, bet Europa. Ką tai rodo?
Ogi tai, kad mes, kaip ir senieji Romos laikų barbarai, į Europą žvelgiame su goduliu akyse, ji mums yra pažadėtoji žemė. Mes pasirengę palikti savo kraštus ir patraukti ten, kur gyvenimas geresnis.
Be to, nereikia nuvertinti ir nuoskaudos jausmo, kuris būdingas rytų europiečiams. Mes jaučiamės nuskriausti, kad buvome pusę amžiaus atskirti nuo gerovės valstybių, kad reikėjo iškęsti komunistinių režimų neteisybę. Gal net sąmoningai sau nepripažįstame, bet kažkur pasąmonėje aiškiai jaučiame, kad Vakarų Europa mums skolinga už mūsų kančias. Štai kodėl savo viltis siejame su Europa.
Ir mes nesame nusiteikę nuolankiai laukti malonių. Mes jas pasiimsime.
Mes jau stipresni už europiečius
Šiais laikais, norint pasiekti pergalę, nereikia mokėti mosuoti kardu ir puikiai joti žirgu, kaip kad buvo hunų laikais. Svarbiausi mūšiai vyksta ekonomikoje.
Taip, sutinku, kad Rytų Europa, palyginti su Vakarų Europa, neturi pinigų. Tačiau ir barbarai neturėjo tokios gerai ginkluotos, gerai apmokytos ir tokios gausios kariuomenės kaip Roma, o vis tiek ją nugalėjo, nes turėjo energijos, noro ir ryžto.
O mūsų stiprybė - pagarba darbui ir noras dirbti.
Vėlgi tie patys sociologiniai tyrimai iškalbingai rodo vieną faktą: rytų ir vidurio europiečiai daug labiau vertina darbą nei vakariečiai. Mes esame darbštesni, labiau norime dirbti ir užsidirbti. O vakariečiai labiau išlepę - jie nepratę tiek daug dirbti kaip mes, jie nepajėgia dirbti keliuose darbuose iš karto. O mums tai yra kasdienybė. Jie pratę prie socialinių garantijų ir saugumo. Mes esame barbarai ir jau užgrūdinti laukinio kapitalizmo. Vakariečiams labiau rūpi laisvalaikis, geras laiko leidimas, mums - kaip išsikovoti savo vietą po saule. Mes esame energingesni, gyvybingesni. Kaip ir tie barbarai, kurie nebijojo nei kovoti su romėnais, nei kautis jų vietoje. Tai ir lėmė, kad pamažu barbarai perėmė valdžią.
Ar nebus taip, kad po kokio pusšimčio (o gal ir greičiau) didžiausių Europos korporacijų vadovai bus rytų europiečiai? Tai nėra jokia utopija - per penkiolika metų mes daug ko išmokome geriausiuose Vakarų universitetuose, dirbdami jų korporacijose. Mes tikrai nesame blogesni už vakariečius - esame geresni, darbštesni. Be to, alkani, nuskriausti ir viskam pasiryžę.
Ateiname su savo taisyklėmis
Europos Sąjunga turės susitaikyti su tuo, kad mes ateiname su savo taisyklėmis, kurios, deja, nebūtinai yra civilizuotos. Akivaizdu, kad buvusio komunistinio bloko šalys tampa ne tik Rusijos žvalgybos placdarmu, bet ir mafijos įrankiu. Ne vieną kartą buvo paskelbta, kad šias šalis mafija panaudos šuoliui į Vakarų Europos kraštus.
Galime net neabejoti, kad per mus nusidrieks kontrabandos, ginklų, narkotikų prekybos tinklai į senąją Europą. Ar senoji Europa pasirengusi šiems iššūkiams? Juk jau dabar lietuvių banditėliai Ispanijoje, Vokietijoje, Skandinavijos šalyse kelia galvas. O kas bus, kai atsivers sienos, kai bus daug lengviau organizuoti savo veiklą turtingoje ir išlepusioje nuo malonumų senojoje Europoje?
Nesunku įsivaizduoti, kaip narkotikai keliaus į jų pasiilgusias vakariečių rankas. Verslo atžvilgiu labiau apsimoka narkotikus “prastumėti” Vakaruose: ten ir didesnė paklausa, ir pinigų daugiau žmonės turi.
Akivaizdu, kad tai kels vis didesnes socialines problemas - narkomanų reabilitacija, nuostoliai ekonomikai. Tačiau bus dar viena problema - dalis pinigų, gautų už narkotikus, bus panaudota terorizmui finansuoti. O tai reikš naujus sprogimus Europos sostinėse. ES privalės skirti daugiau lėšų saugumui. O tai reikš vis mažesnes galimybes spręsti socialines problemas.
Tačiau ar tai bus pakeliama ES? Bendrija yra pastatyta ant socialinių garantijų, o tai lemia dideles išlaidas. Ar galės jas dar padidinti kovodama su terorizmu? Ar mokesčių didinimas neatves prie kracho?
Politiniai barbarai
Tai dar ne viskas - mes turime savo politinius barbarus. Tai mūsų populistai. Lietuvoje - Paksas, Lenkijoje - Lepperis, Mečiaras - Slovakijoje.
Aišku, ir Vakarų Europoje netrūksta panašių veikėjų. Le Penas Prancūzijoje, Haideris - Austrijoje. Tačiau ten politinė sistema moka juos izoliuoti. Mes nemokame. Mes kaip tie barbarai su pagarba žiūrime į tuos, kurie sugeba jėga, be jokių taisyklių paimti valdžią. Argi ne todėl po rinkimų daugelis žmonių teigiamai ėmė žiūrėti į Rolandą Paksą, nors jo rinkimų kampaniją laikė amoralia. Ir štai dabar jie ateis į Europą su savo žaidimo taisyklėmis.
Mažytis pavyzdys. Man labai įstrigo nušalinto prezidento R. Pakso buvęs patarėjas Gintaras Šurkus, kuris prieš inauguraciją pareiškė, kad į ceremoniją atėjusiems žmonėms bus dalijama arbata su romu. Žiniasklaidoje pradėjus šaipytis, jis pasitaisė, sakydamas, kad “Arbata su romu” yra arbatos pavadinimas. Joje nebus jokio alkoholio. Paaiškinimas logiškas ir formaliai nepriekaištingas. Sakykime, žinome tokius saldainius “Paukščių pienas”. Tačiau juose nėra nei paukščių, nei pieno. Taip ir Šurkaus arbata su romu, kur, pasirodo, jokio romo nėra, tik pavadinimas. Ir tokie samprotavimai buvo pritaikyti vėliau, tik daug rimtesniems faktams paaiškinti.
O dabar įsivaizduokime, kad su tokia “paukščių pieno” logika, kur bet kada galima atsižadėti savo žodžių, įsiveržiama į Europos politinį gyvenimą. Ar jų politikai sugebės su tokiais barbarais adekvačiai elgtis? Daugelis tikriausiai net nesuprastų, kad tai yra demagogija ir kone atviras tyčiojamasis. Kaip seniesiems europiečiams kovoti su barbarais, kurie nelinkę laikytis taisyklių?
Visos imperijos žlunga. Mūsų misija sužlugdyti Europos Sąjungą. Drebėk, Europa, rytoj mums atveri vartus!
