Anksčiau dienoraščiai buvo rašomi sau ir tik žymūs žmonės leisdavo juos publikuoti, o informacinė visuomenės situaciją pakeitė. Dar visai neseniai buvusi privati ir netgi intymi asmeninė sfera išviešinama. Vis daugiau žmonių savo dienoraščius rašo internete - o jų mintis gali perskaityti visi, kas tik užsigeidžia. Šis polinkis užrašyti savo mintis internete pasiekė ir Lietuvą.
Štai ištraukėlė iš vieno tokio dienoraščio:
“APIE KA VISI KALBA
VISI KALBA APIE POLITIKABUSIU ORIGINALUSAPIE JA NEKALBESIUIR NEGALVOSIU
Sutikau Nacionalines dramos bufete senuka Jansonajis irgi nenori apie tai sneketiPriejo rezisierius Vaitkuspaaiskejo kad jis irgi nenoribufetininke ijunge radijalabai garsiai transliavo labai uzdara Seimo posedipolitikai garsiai snekejo apie tai apie ka nenorejoATRODO KAD NETRUKUS VISI NE TIK NENORES BET IR NEGALESTAI IR BUS VIZIJOS ISHSIPILDYMAS”.
Tai parašė žinomas savaitraščio “Laikas” žurnalistas Julijus Lozoraitis. Tad jo ir klausiame, kodėl savo mintis jis patiki ne kukliam sąsiuviniui, gulinčiam rašomojo stalo stalčiuje, bet beribiam internetui.
“Važiuojant dviračiu ar vaikščiojant, ateina mintys, kurios nepasirodo nei spaudoje, nei didesniuose straipsniuose. Manau, kad jos galbūt gali būti kam nors kitam įdomios, tad jas aš užrašau ir publikuoju. Visiškai nesitikiu, kad mano dienoraščiai išpopuliarės ar turės kokį efektą. Daugiau malonumo suteikia pats rašymas, o ne to, kas parašyta, publikavimas”.
Tačiau J. Lozoraitis nesitiki, kad dienoraščiai internete kada nors taps populiarūs: “Manau, kad dienoraščiai niekuomet netaps populiarūs, net jei savo dienoraštį paskelbtume kokiame nors populiariame portale, vis tiek jis nebus dažnai skaitomas, jei ten nebus kokios nors “populiarščinos”: sekso ir pornografijos. Dienoraščiai yra subjektyvus dalykas ir nereikia siekti, kad jie taptų populiarūs. Iš tikrųjų dienoraštį galima rašyti savų žmonių ratui, kuriems tavo mintys įdomios”.
Tiems, kam įdomus Julijaus Lozoraičio dienoraštis internete, galiu pasakyti jo adresą - http://julonnet.blogspot.com.
Interneto ekspertas Ernestas Parulskis pateikia tokią internetinių dienoraščių atsiradimo istoriją:
“1999 metais studentas Bradas Fitzpatrickas sukūrė savo privatų internetinį dienoraštį. Metodas patiko draugams, struktūra plėtėsi, tapo vieša, gavo “WEB Avards” premiją, tapo atvirojo kodo programa ir šiandien joje savo dienoraščius rašo 1,5 mln. žmonių.
Kai kurių autorių rašinius pastebėjo ir perspausdino “didžioji spauda”, o “tikrosios spaudos” autoriai savo tekstuose pateikdavo nuorodas į savo dienoraščius, šitaip skaitytojams siūlydami papildomą informaciją.
Praeitais metais įvyko labai svarbus įvykis: “Google.com” nusipirko įmonę “Pyra Labs” ir jos sukurtą “veblogų” sistemą “Blogger.com” su milijonu dienoraštininkų. Dabar jų visose “vebloginėse” struktūrose labai daug - 5 milijonai”.
Interneto dienoraščių populiarumą E. Parulskis aiškina senu žmogaus noru pačiam papasakoti ir pareikšti savo nuomonę apie supantį pasaulį:
“Kaip paaiškinti šį žaibiškai atsiradusį norą viešai rašyti? Viešas privataus teksto publikavimas taip pat susijęs su senosios žiniasklaidos arogantišku monopolizmu. Jos sunkiasvorė argumentų ir sunkiai nuginčijamų faktų ilgametė ataka beveik sunaikino oratorystės meną, skaitytojų laiškų apžvalgas pavertė mikroskopiniais skyreliais, o savo nuomonę pareikšti skambindamas į televiziją gali tik balsuodamas. Bet žmonės nori kalbėti - ir dar labiau nori, kad jų skelbiamą tiesą kas nors išgirstų.
Internetiniai dienoraščiai tapo instrumentu, išlaisvinančiu šį norą. Supratę, kad juos išgirdo, privačių rašytojų ir žurnalistų produkcija tapo informacijos kriokliu. Kartais - kokybiškos informacijos kriokliu.
JAV ir Kanadoje dar nebuvo pašalintas milžiniškas elektros tinklų gedimas, o keliuose šimtuose mobiliaisiais telefonais valdomų “veblogų” (http://blackout.textamerica.com/) jau buvo išpublikuoti puikiausi fotoreportažai apie Niujorko naktį be elektros. Tą naktį liaudies fotožurnalistai aplenkė profesionalus.
Na, o naujojo žurnalizmo kvintesencija yra Pietų Korėjos tinklapis “?hmynews.com”. Jo autoriai - 26 tūkstančiai tinklapio lankytojų,užsiregistravusių kaip savanoriai reporteriai. Šiame dienraštyje yra viskas - vietinės naujienos ir politiniai gandai, nelaimės ir užsienio naujienos - visa tai aprašo ne profesionalai. Iš viso tinklapyje atsiranda apie 200 naujienų kasdien. Tinklapis nepaprastai populiarus. Profesionalių redaktorių sutvarkyti liaudies žurnalistų tekstai sudaro 80 proc. leidinio turinio. Pietų Korėjoje internetą naudoja beveik 70 proc. namų ūkių, taigi svetainę drąsiai galima vadinti “viską matančia kaimyno akimi”. Pasirodo, kad žmonėms įdomu skaityti istoriją ir apie mero sūnėną, neteisėtai pasiėmusį paskolą iš žemės ūkio kooperatyvo, ir susižavėjusios žmonos parašytą žinutę, kurioje ji džiaugiasi savo vyru, atnešusiu pusryčius jai į lovą - skaitytojus domina visos smulkmenos, kurios formuoja paprasto žmogaus dieną. Nesušukuotos naujienos iš visur ir apie viską atrodo gerokai priimtiniau nei komercinės žiniasklaidos pateikiami rutininiai tekstai. Ir nieko keista, kad Korėjos liaudies tinklapį kasdien aplanko beveik pusantro milijono žmonių. Beje, jie žino, kad naujienos patikimos - per trejus tinklapio funkcionavimo metus iš liaudies reporterio pareigų už falsifikavimą atleisti tik du žmonės.”
Ir galiausiai E. Parulskio paklausėme, kokia, jo nuomone, situacija Lietuvoje:
“Aš radau du lietuviškų dienoraščių rinkinius - http://blog.hardcore.lt/ ir tokio http://dzhibas.php.lt/blogs/ sukurtą kolekciją. Na, o pagrindinis lietuviškų “veblogų” resursas yra, be abejo, “Bangos dienoraščiai” su visais “veblogų” požymiais - jų daug - dienoraščių skaičius artėja prie 100 000 ir juose rašoma apie nieką... T.y. patiems rašytojams jų tekstai labai svarbūs, bet tuose rašiniuose nėra universaliai naudingos informacinės vertės”.
Taigi rašykime, skelbkime savo mintis ir pastebėjimus internete. Gal juos kas nors perskaitys. O jei ir neperskaitys, tai bet kokiu atveju geriau nei daužyti langus.
“Virtualios realybės” (www.lrt.lt)
