Nuo tada, kai Virbalio miestelyje (Vilkaviškio sav.) per avariją žuvo septyni dviejų šeimų nariai, praėjo daugiau nei metai.
Gedintys žuvusiųjų artimieji didžiausiomis pastangomis stengiasi apmalšinti širdį draskantį netekties jausmą, kad galėtų kuo ramiau gyventi toliau. Tai jiems sekasi sunkiai.
Gedintieji įsitikinę, kad ramiau jie jausis tik tada, kai nebegirdės avarijos kaltininko Rimo Muraškovo (24 m.) pavardės, nebegaus jokių naujų žinių apie jį, nebedėlios savo kasdienybės planų pagal jo norus. Iki šiol yra priešingai.
„Jis, dykinėdamas už grotų, turi marias laiko ir kurpia tuos skundus teismams, kad tik gautų švelnesnę bausmę, o mes priversti lakstyti paskui jį, – gavusi pranešimą apie būsimo posėdžio Aukščiausiajame Teisme laiką, ir guodėsi, ir piktinosi Anelė Sabaliauskienė, septynių žuvusiųjų mama, uošvė, anyta ir močiutė. – Buvo keli teismo posėdžiai Vilkaviškyje – važiavome, po to keli Kaune, apygardos teisme – vėl važiavome, dabar turėsime dar kelis kartus važiuoti į Vilnių. Kažin ar mums dar nereikės vykti ir į Strasbūrą, jeigu mūsų šeimą iššlavęs žudikas kreipsis ir ten?“
Nelinkę gailėtis įkalintojo
A. Sabaliauskienę kratyte krato kiekvienas laiškas, gautas iš teismų. Mat prie kiekvieno oficialaus teismo pranešimo apie būsimo posėdžio laiką būna prisegtas R. Muraškovo ranka rašytas ir pasirašytas, lyg būtų vertybė su autografu, jo skundas, suguldytas į kelis popieriaus lapus. Juose – nuteistojo pastabų, kurios neva turėtų lengvinti jo padėtį, sąrašas ir „išpažintis“ apie varganą vaikystę, smurtą šeimoje, kraupias tėvo „pamokas“.
Kadangi teismo pranešimai siunčiami kiekvienam nukentėjusiuoju pripažintam asmeniui, A. Sabaliauskienės namuose vienu metu atsiduria trys tokie patys laiškai – tiek prieš skundo nagrinėjimą Kauno apygardos teisme, tiek prieš posėdį Aukščiausiajame Teisme.
„Dar buvo keli laiškai, kaip supratome, ir paties Muraškovo siųsti, bet jie liko neperskaityti iki galo – kuo greičiau kišome į krosnį, – pasakojo A. Sabaliauskienė. – Kaip žmogus nesupranta, kad jam už septynias pražudytas gyvybes paskirtas 10 metų laisvės atėmimas – per švelni bausmė? Kada prabus jo sąžinė? O jis vis beldžiasi į mūsų sąžinę, tikisi atkrapštyti mumyse gailestį jam, jaunam žmogui, nekreipdamas dėmesio, kad mūsų žuvusieji – irgi jauni, sveikata tryškę žmonės, o 3, 4 ir 12 metų anūkėlės – išvis dar tik gyventi pradėję angeliukai. Jie visi labai skyrėsi nuo Muraškovo: šis savo nerūpestingą kasdienybę skandino alkoholyje, skaudino aplinkinius, o mūsiškiai gyveno kupini šviesių svajonių, sunkiu darbu kūrėsi ateitį, puoselėjo jaukius namus, augino vaikus. Tai kodėl dabar turėtume gailėtis mūsų vaikų žudiko?!“
Jaučiasi esąs prakeiktas
Skųsdamasis aukštesnės pakopos teismams, R. Muraškovas, neneigdamas savo kaltės dėl padarytos avarijos, labiausiai siekia ištrūkti iš pataisos namų, kuriuose yra uždarytas, ir patekti į Pravieniškių 2-uosius pataisos namus-atvirąją gyvenvietę (Kaišiadorių r.). Iš čia jis turėtų galimybę retkarčiais išvažiuoti į savo namus Babtuose (Kauno r.), net gauti kelių savaičių atostogas, laisvai vaikštinėti po Pravieniškes. „Juk aš jaunas žmogus – man reikia gyventi tarp žmonių, nenutraukti ryšio su visuomene, o čia aš esu nuo jos atskirtas“, – kažkur girdėtomis frazėmis dėsto skunde R. Muraškovas.
A. Sabaliauskienei šios nuteistojo mintys suvokiamos kiek kitaip: moteris įsitikinusi, kad R. Muraškovas yra pavojingas visuomenei: savaitgaliais išvykęs iš atvirosios gyvenvietės, jis, „paėmęs ant drąsos“, kuriuo nors momentu vėl nesusivaldytų neįsėdęs į svetimą automobilį ir vėl neštų grėsmę aplinkiniams. Mat tada, kai girtas (nustatytas sunkus girtumas) padarė avariją Virbalyje, R. Muraškovas svetimą automobilį vairavo neturėdamas vairuotojo pažymėjimo, kurį buvo jau pragėręs ir iki 2010-ųjų vasaros privalėjo nevairuoti. Jaunas vyras iki tragedijos net 10 kartų jau buvo baustas už įvairius Kelių eismo taisyklių pažeidimus, ne kartą sulaikytas neblaivus prie vairo.
Skųsdamasis R. Muraškovas teigia, jog, ir be laisvės atėmimo, jis jau esąs nubaustas visam gyvenimui – gyventi prislėgta sąžine dėl septynių pražudytų žmonių ir visada lydimas nukentėjusiųjų prakeiksmų košmaro. „Be to, amžinai būsiu suvaržytas ir priteistų civilinių ieškinių skolos – kiek aš begyvenčiau, niekada neturėsiu galimybės ir nesugebėsiu atlyginti 1 420 000 litų žalos nukentėjusiems žmonėms, – pripažino R. Muraškovas. – Tai irgi yra didelė bausmė man“.
Beje, nuketėjusieji, kaip jie tvirtino „Akistatai“, ir nesitiki R. Muraškovo atlyginamos žalos – ieškinį pareiškė, bet nemano sulauksiantys nors vieno lito iš nuteistojo.
Nesutiko žmogaus, galinčio padėti
Žuvusiųjų artimuosius pykdo R. Muraškovo įsitikinimas, kad dėl visų jo gyvenimo klaidų kaltas ne jis pats, o jo girtuoklio tėvo genai, kuriuos sūnus paveldėjo. „Mano vaikystės ir paauglystės metai buvo nenupasakojamai klaikūs, – išdėstęs savo skunde teismui R. Muraškovas. – Tėvas gėrė, mane irgi gal nuo 8 metų vertė gerti alų, o vėliau – vyną, pilstuką. Girtas tėvas vydavo mus, vaikus, ir mūsų mamą iš namų. Mums ne kartą tekę nakvoti laiptinėje, rūsyje, pas kaimynus. Galiausiai tėvas, atvykęs į teismo posėdį, net nepriėjo prie manęs“.
A. Sabaliauskienės marti Sonata, per kraupiąją avariją netekusi 4 metukų dukrytės Enrikos, nelinkusi užjausti nuteistojo. „Tai – aiškus kaltės perkėlimas ant kitų pečių, – įžvelgė moteris. – Juk jis – suaugęs vyras, turintis protą, galėjęs savo doru gyvenimu protestuoti prieš tėvo „pamokas“, bet juk ir avariją jis padarė važiuodamas iš tėvo, gėręs kartu“.
Avarijos aukų artimieji neslepia pavargę nuo nesibaigiančio teismų maratono, jau nekalbant apie kasdienybę kartinančius dvasinius išgyvenimus, niekaip nerimstantį sielvartą, gilėjantį žuvusiųjų ilgesį. Dabar jie linkę viešai prašyti R. Muraškovo: „Palik tu mus ramybėje, nesiuntinėk laiškų, nes kiekviena nauja žinia – tai naujas peilio dūris į kraujuojančią žaizdą“.
Tik faktai:
2009-ųjų vasario 21-osios vėlų vakarą Virbalio pagrindinėje gatvėje R. Muraškovo vairuojamo lengvojo automobilio kliudytas visureigis išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir rėžėsi į važiuojantį vilkiką.
Žuvo visi septyni visureigiu iš krikštynų važiavę keleiviai – sutuoktiniai Masaičiai, dvi jų dukrelės, Aušros Masaitienės brolis su sužadėtine ir kito brolio dukrelė, tądien pakrikštyta.
Visureigio vairuotojas per stebuklą liko gyvas, vilkiko vairuotojas patyrė šoką. Avariją sukėlęs R. Muraškovas ir jo girtas keleivis išvengė rimtesnių sužalojimų.
2009 metų rugsėjo 7 dieną Vilkaviškio rajono apylinkės teismas paskelbė nuosprendį avarijos kaltininkui R. Muraškovui.
2009-ųjų gruodį Kauno apygardos teismas išnagrinėjo R. Muraškovo skundą ir nuosprendį paliko nepakeistą.
Šių metų gegužės 3 dieną dar vieną R. Muraškovo skundą pradės nagrinėti Lietuvos Aukščiausiasis Teismas – paskutinioji instancija, galinti sušvelninti bausmę nuteistajam
Irena ZUBRICKIENĖ
