Violeta Urmanavičiūtė – Urmana – viena žymiausių Lietuvos operos solisčių. Ji dainuoja garsiausiose Londono, Niujorko, Paryžiaus, Vienos ir Milano operos scenose.
Neseniai Violetai už nuopelnus operos dainavime Austrijos valstybė įteikė aukščiausią „Kammersängerin“ apdovanojimą, prilyginamą „Oskarui“. Apie pirmąsias pamokas, nepaprastą ryžtą, atsidavimą ir nueitą kelią atvirai pasakoja pati operos primadona!
– Violeta, sveikiname gavus nusipelniusios Austrijos operos dainininkės apdovanojimą! Kaip jaučiatės gavusi šį apdovanojimą?
- Dėkui. „Kammersängerin“ apdovanojimui buvau pasiūlyta Valstybinės Vienos operos. Manau, jau atėjo laikas šį apdovanojimą gauti. Taip nekukliai pati pagalvojau. Operos direktorius Holender po „Aidos“ spektaklio dar birželį pasakė: „Iki pasimatymo, „Frau Kammersängerin!“ Tuomet supratau – gausiu šį titulą! Aišku, jaudulį ir tikras emocijas pajutau tik per apdovanojimo įteikimo ceremoniją. Jos metu operos direktorius labai nuoširdžiai kalbėjo. Tuomet, kai žmonės pradėjo kalbėti apie tai, suvokiau apdovanojimo svarbą.
– Kada pradėjote domėtis muzika?
- Sielos pašaukimą ir ypatingą trauką muzikai pajutau dar vaikystėje. Tėvų paskatinta pradėjau lankyti vaikų muzikos mokyklą, fortepijono klasę. Iš karto patyriau kančias. Reikėdavo valandų valandas sėdėti prie fortepijono ir mokytis groti. Sėdėdavau ir ašarodavau. Muzikos mokykloje pradėjau dainuoti chore. Nors buvau itin kukli, tačiau labai mėgau dainuoti. Mokyklos choro vadovas patikino, kad mano balso diapazonas labai platus. Tačiau tuomet apie tai negalvojau. Buvau tik septynerių metų mergaitė. Pamenu, kai reikėdavo sopranų, mane siųsdavo atlikti aukšto balso partijas, kai reikėdavo meco-sopranų – prašydavo dainuoti žemu balsu.
Paskui studijavau Kauno Gruodžio muzikos mokykloje, fortepijono klasėje. Čia taip pat būta visko! Nepatikdavo nuolatos sėdėti prie fortepijono ir jį brūžinti. Man pasisekė, kad mokytojai manimi labai tikėjo. Mokytoja V.Karužaitė nusiuntė dalyvauti B. Dvariono muzikos konkurse, Vilniuje. Nedalyvavau jame. Apsimečiau, kad nesveikuoju, nes jaučiau neįdėjusi pakankamai pastangų, kad galėčiau su kuo nors konkurse varžytis...
– Kada pajautėtė aistrą operiniam dainavimui?
- Besimokydama J. Gruodžio mokykloje, lankydavausi Kauno viešojoje bibliotekoje. Ten klausiausi Bellini, Doniceti, Verdi operų įrašus. Ir staiga... atradau Maria Callas! Mane net nupurtė. Tarsi įsižiebė žibintas. Net apsiverkiau! Sukrėtė jos ekpresyvumas, muzikinė išraiška. Nuo tada ir susirgau opera! Manau, svarbiausia – nebijoti svajoti. Ir kuo daugiau! Sapnuodavau, kaip dainuoju su L. Pavarotti, P. Domingu... Galiausiai su jais ir dainavau.
– Koks buvo pirmasis Jūsų žingsnis svajonės link?
- Studijuodama konservatorijoje susipažinau su Vlada Mikštaite. Jai pasakiau: „Arba jūs mane mokote, arba visai nestudijuosiu dainavimo.“ Manau, ji nelabai tikėjo mano gabumais, tačiau su mano reikalavimais sutiko. Penkerius metus buvau jos studentė. Vlada – puiki profesorė, dėstytoja, ir režisierė. Ji – išskirtinė asmenybė! Daugelis mokinių neatlaikydavo įtampos, pradėdavo verkti... Sykį ir man vos taip nenutiko. Tuomet pagalvojau: „Ne! Arba tu, arba aš!” Tądien dėstytoja susinervinusi grojo gamą, o aš turėjau dainuoti. Ji sugroja – aš padainuoju. Tyla... Ji dar kartą sugroja. Aš ir vėl padainuoju. Svarbiausia – Vlada nesakė, kas blogai. Profesorė dar sykį taip pat pasielgė. Aš nusisukau į langą ir pradėjau visu balsu rėkti gamą. Vlada Mikštaitė liovėsi groti ir atsiprašė, kad netinkamai pasielgė. Pamenu, išeidama garsiai tvojau durimis. (red.past. – kvatojasi Violeta).
– Ar jus vertino konservatorijoje?
- Man atrodo, kad niekas manęs ypatingai nevertino konservatorijoje. Priešingai – bandė pažeminti. Dažnai gaudavau žemesnius balus, nors kiti dainuodavo prasčiau. Buvo tokių dėstytojų, kurie sakydavo: „Neatsiskleidei, tai turbūt ir neatsiskleisi“. Tačiau jie buvo blogi pranašai. Tuomet po šių žodžių kankinausi tris paras. Jie žinojo, kaip nesunkiai galima sužeisti jautrią dainininko sielą. Paskui nusprendžiau nesigraužti ir pasakiau sau: „Laikas parodys!“
– Kaip atsidūrėte Vokietijoje?
- Tikiu, kad man Dievo siųstas žmogus buvo kolega Gintaras Vyšniauskas. Jis mokėsi pas profesorių Jozefą Loiblį. Grįžo į Lietuvą ir sako man: „Tau reikia išvažiuoti“. O aš: – Sakyk, kur važiuoti, ir aš važiuosiu! Gintaras nuvežė paklausyti mano įrašą profesoriui. Po kurio laiko grįžęs pasakė: „Profesorius sakė, kad tu – sensacija!“
Užpildžiau prašymą stoti į magistratūros studijas Miuncheno aukštojoje muzikos ir teatro mokykloje. Tuo pat metu išvažiavau dalyvauti Vokietijoje vykusiame konkurse. Po konkurso buvau labai nusivylusi, nes nelaimėjau. Tuomet galvojau: „Nevažiuosiu į Miuncheną mokytis“. Ir dėstytojai iš Lietuvos siūlė sugrįžti... Tačiau esu atsakingas žmogus. Pažadėjau profesoriui Loibliui sugrįžti, todėl savo pažadą tęsėjau. Atvažiavau, ir profesorius iškart nusiuntė mane į Bavarijos operą perklausai. Po jos pareiškė neturį laisvų vietų, tačiau jeigu atsiras – būtinai praneš. Netrukus paskambino ir pranešė džiugią naujieną – yra laisva vieta! Taip gavau savo pirmąjį kontraktą.
– Kaip manote, jeigu būtumėte likusi Lietuvoje, ar būtumėte taip pat gerai vertinama?
- Nemanau... Profesoriaus J. Loiblio dėka pavyko išlavinti savo balsą. Išvažiavimas į Miuncheną buvo reikšmingas ir reikalingas, kad tapčiau tuo, kas esu dabar!
Išvažiavau į Vokietiją studijuoti pas Loiblį neturėdama repertuaro. Pradėjau viską nuo nulio. Teko sutikti žmonių, kurie bandė „daryti meną“ net neįvaldę vokalinės technikos. Tačiau nieko gero iš to neišėjo. Būdama diplomuota pianiste, žinojau, kad įvaldžiusi savo instrumentą – balsą, neturėsiu problemų muzikuodama ir interpretuodama. Šiuo atžvilgiu, aš buvau teisi! Aišku, kol dainuoju, tobulėjimui ribų nėra.
– Kas Jums padeda judėti į priekį?
- Mane į priekį veda idealai (tokie kaip Maria Callas), nusistatymas ir aukšti siekiai. Karjeros pradžioje labai norėjau dainuoti Metropolitan operoje. Sovietiniais laikais apie tai net negalėjau svajoti. Visi man sakydavo: „Kodėl tu svajoji apie pasaulį? Pirmiausia – padaryk karjerą Lietuvoje“. Aš visuomet norėjau daugiau. Tai, kas karjeros pradžioje buvo tik svajonė, dabar – realybė. Šiuo metu dainuoju ne tik Metropolitan operoje, bet ir Paryžiuje, New Y‘orke, Vienoje...
– Kaip jaučiatės dainuodama garsiausiose pasaulio scenose?
- Rugsėjo mėnesį dainavau Metropolitan operos scenoje keturiems tūkstančiams žmonių. Mačiau juos visus, sėdinčius prieš save, ir galvojau: “Kiek daug ši mergaitė iš Marijampolės pasiekė!”
– Ką patartumėte žmogui, norinčiam dirbti mėgstamą darbą?
- Kiekvienas iš mūsų jaučiame, ką gyvenime norime veikti. Juk turime vienam ar kitam dalykui trauką. Jaučiame, kokia profesija mums patiktų. Gerų rezultatų darbe ar kitoje srityje galima pasiekti tik jaučiant tam aistrą. Atlygis ar pasiekimai – ne pirmoje vietoje. Reikia drąsos išbandyti ir realizuoti save. Būtina daryti viską, kas įmanoma, kad padėtume pagrindus – mokytis, tobulintis, studijuoti. Negalima, kad kažkas kitas koreguotų žmogaus tikslus. Tuomet lengvai paleisime jį iš akių. Eidami tinkama linkme, sutinkame reikiamus žmones, kurie padeda. Vokietijoje atradau nuostabių žmonių. Netgi visame pasaulyje sunku surasti kompetetingą dainavimo mokytoją. Man labai pasisekė, kad gyvenime turėjau tik du mokytojus: Lietuvoje – Mikštaitę, Vokietijoje – J. Loiblį.
– Ar jau įgyvendinote visas savo svajones?
- Ne viską gyvenime dar pasiekiau. Dabar turiu naujų svajonių. Noriu jų siekti! Buvo laikas, kai gyvenau ir nekūriau svajonių. Tikslo, vizijos turėjimas veda tobulėjimo link...
– Ar lengvai priimate gyvenimo siųstus iššūkius?
Norėčiau mėgautis kiekvienu pasirodymu scenoje, tačiau ne visada taip būna. Keliu sau labai didelius reikalavimus. Neseniai Vienoje dainavau „Tristaną ir Izoldą“. Turėjau pateisinti „Kammersängerin“ titulą. Vasario mėnesį pirmąkart dainuosiu sudėtingą Odabelos partiją Verdžio operoje „Attila“, Niujorke.
Noriu dainuoti kuo įmanoma geriau. Kūrybinės kančios dažnai užgožia pasiekimų džiaugsmą. Neužtenka tik išeiti į sceną ir sudainuoti natas. Tenka įdėti labai daug pastangų ir darbo. Todėl kūrybinis procesas – kančia ir džiaugsmas vienu metu! Nesu tobula! Norėčiau būti mažiau jautri. Retai kada nubudusi ryte jaučiuosi galinti tobulai sudainuoti. Dažniausiai balsas skamba kuo puikiausiai tą dieną, kai nereikia dainuoti scenoje. O tądien lyg tyčia – tai peršti gerklę, tai balsą dirgina... Juk išėjus į sceną reikia viską atlikti nepriekaištingai. Tai nėra paprasta.
– Ko palinkėtumėte žmonėms, kurie siekia savo svajonių ?
- Stenkitės nepasiduoti abejonėms. Svarbiausia – motyvacija! Ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų žmonių. Reikia sekti savo tikslą ir nepamesti jo iš akių. Ir neklausyti nieko, ką šneka kiti. Dažnai žmonės daug negražių dalykų prišneka. Tik nereikia pasiduoti. Jeigu tvirtai tikėsi savimi, savo svajone, tuomet visos jėgos susijungs ir padės tai įgyvendinti. Nekalbėkite apie negatyvą, nes taip ir nutiks. Tikėkite savimi, šviesia ateitimi. Jeigu skųsitės, aimanuosite – bus tik blogiau. Kodėl nepasukus į priešingą pusę ir nepradėjus džiaugtis gyvenimu, kol dar yra laiko? Lietuviai linkę į melancholiją. Siūlau keistis! Mes – lietuviai – esame labai talentingi ir turime kuo didžiuotis. Siekdami svajonių, tikslų – palaikykime vieni kitus!
– Ar šiomis taisyklėmis vadovaujatės ir pati?
- Taip, žinoma! Pamenu, kaip atvažiavau į Vokietiją tik su trimis šimtais dolerių kišenėje. Stengiausi investuoti į save. Norėjau tobulėti. Mane vedė tik tvirti įsitikinimai. Jeigu būčiau klausiusi netikrų pranašų, nieko gero nebūtų. Reikia su aistra ir tikėjimu siekti savo tikslų, svajonių. Negalima lipti per kitų žmonių galvas. Tenka sutikti žmonių, kurie vadovaujasi šiais principais ir daug pasiekia.
Kiekvienas iš mūsų nešiojamės Dievą savyje. Kiekvienas galime savo ateitį susikurti taip, kaip norime, nes turime mums duotą Dievo dovaną – kūrybiškumą. Jokių ribų nėra. Tik mes patys save ribojame dažnai ieškodami įvairiausių pasiteisinimų. Jeigu aš pasiekiau – vadinasi, ir tu gali! Ir tu gali kopti į savo viršūnes! Juk kiekvienas svajoja apie skirtingus dalykus. Įgyvendindami savąsias svajones, geriname savo ir mus supančių žmonių gerovę. Visiems visko pakaks! Taigi, drąsiai pirmyn!
Violeta Urmanavičiūtė–Urmana. Asmeninio archyvo nuotr.
Teksto autorius Paulius Smolskas
"Būk Laimingas" vasario numeryje taip pat skaitykite:
Sėkmės istorija – Algirdas Karalius (geriausias verslo konsultantas Lietuvoje)
Ophra Winfrey – pramogų verslo karalienė
Tavo gyvenimo kokybė – Atostogos yra privalomos!
Ir tu gali būti lyderis
Visvaldas Matijošaitis: „Jei pats turi pakankamai, tai pasidalyk su kitais“
Atkaklumo pamokos
Dievas technologinėje visuomenėje
Smulkusis verslas namuose
Kaip pažadinti kūrybines galias
