Puiki premjero ir Vyriausybės viešųjų ryšių akcija dėl, atseit, progresinių mokesčių įvedimo savo tikslą pasiekė: jau antra savaitė nerimsta diskusijos. Jei atvirai, tai tokios diskusijos nevertos nė cento. Todėl, kad šis Vyriausybės pasiūlytas gyventojų pajamų mokesčio (GPM) keitimas nėra tai, kas kitose valstybėse vadinama progresiniu gyventojų pajamų mokesčiu. Greičiau tai galima pavadinti neapmokestinamo minimumo papildymu.
Gyventojų pajamų mokesčio tarifo keitimai vėl gi paremti lygiavos principu – keičiama visiems vienodai. O tai niekaip negali mažinti socialinės atskirties. Šiame Vyriausybės siūlyme nerasime išsivysčiusioms šalims būdingo kelių tarifų principo, kuomet pragyvenimo minimumas neapmokestinamas, mažos pajamos apmokestinamos žemu tarifu, vidutinės – vidutiniu, didelės pajamos – dideliu. Pavyzdžiui Slovėnijoje, aplenkusioje Lietuvą ir įsivedusioje eurą, galioja 6 tarifų progresinis GPM (15 %, 20 %, 25 %, 32 %, 40 %, 42 %).
Šiomis dienomis vykstančioms diskusijoms galima drąsiai pritaikyti liaudišką pasakymą – „diskutuojama į vienus vartus“. Tipiškas pavyzdys – paskutinė Lietuvos televizijos „TV forumas“ laida, kurioje iš šešių dalyvių ir laidos vedėjo, galima sakyti, šeši su puse pasisakė prieš PGPM ir tik pusė balso – už. Po tokių diskusijų tampa akivaizdu, kad niekas nesiruošia įgyvendinti net tokio Vyriausybės pateikto projekto. Net, beje, ir pati Vyriausybė. Finansų ministras ne argumentus „už“ dėlioja, o ramina oponentus, kad, atseit, greičiausiai šis siūlymas nebus įgyvendintas, todėl viskas liks kaip buvę, tai yra GPM visiems vienodai bus sumažintas dar trimis procentiniais punktais. Kaip ir kitas Vyriausybės atstovas, susisiekimo ministras Algirdas Butkevičius, kitoje laidoje nuoširdžiai įtikinėjo turtinguosius, kad, gink Dieve, jų pajamos niekaip nenukentės ir didesnių mokesčių nuo jų niekas nenuskaičiuos.
Tenka pripažinti, kad kalbėti vien apie PGPM įvedimą ar tik neapmokestinamo minimumo didinimą jau nepakanka, jei nuoširdžiai norima pagerinti daugumos žmonių gyvenimą, ženkliai pakelti jų darbo užmokestį, mažinti socialinę atskirtį, formuoti gausų ir socialiai pajėgų vidurinįjį visuomenės sluoksnį. Būtina subalansuota kompleksinė mokesčių reforma. Privalu ne tik didinti neapmokestinamąjį minimumą bei įteisinti progresinį pajamų mokestį, bet ir analogiškai apmokestinti dividendus ir kitas panašias pajamas, įvesti nekilnojamo turto mokestį, visuotinį pajamų ir išlaidų deklaravimą ir t.t. Per tokią esminę reformą galima spręsti ir eilę kitų dabartinių problemų: švietimo, sveikatos apsaugos, socialinių garantijų ir pan. Išsprendus jas, pradėtų spręstis ir itin skaudi Lietuvai emigracijos problema.
Taigi, akivaizdu, kad PGPM Lietuvai būtinas dalykas. Nežiūrint to, kad tai ką šiandien siūlo Vyriausybė yra progresinio mokesčio diskreditacija, o vadinamųjų Laisvosios rinkos instituto ekspertų ir bankų analitikų argumentai „prieš“, švelniai tariant, jų brangiai apmokamos fantazijos dalykas. Kuomet tenka klausytis, kad PGPM, neva, atgyvena, jo atsisako dauguma valstybių ir pan., norėtųsi pamatyti kuo šie specialistai taptų, jei panašiai kalbėtų kokioje ES senbūvėje, pavyzdžiui, Vokietijoje. Ar neatsitiktų panašiai kaip per paskutinius tos šalies parlamento rinkimus galimam krikščionių demokratų finansų ministrui būsimoje Angelos Merkel vyriausybėje? Užteko jam užsiminti apie tai, kad bus panaikintas PGPM, kaip mat ištirpo krikdemų turėta ženkli rinkėjų palaikymo persvara prieš socialdemokratus, o kandidatas liko be išsvajoto ministro portfelio.
Galbūt sudėtingą šiandieninę valstybės padėtį lemia ne tiek tinkamų priemonių stoka, kiek valstybės raidos tikslo neturėjimas. Manau, nereikėtų tiek tuščiai diskutuoti dėl tų pačių progresinių mokesčių, jei konstituciškai būtų įteisintas Gerovės valstybės siekis, jei būtų bent paklausoma Lietuvoje dar esančių ekonomistų, socialinės srities analitikų, kurie argumentuotai konstatuoja, kad po 17 nepriklausomybės metų Lietuvoje įsivyravęs socialinės politikos modelis dreifuoja liberaliojo – marginalinio modelio kryptimi tai yra tokio, kuris mus atskiria nuo Vokietijos, Liuksemburgo, Belgijos modelio ir priartina prie Lotynų Amerikos. Ar tokia analizė domina mūsų valdančiuosius? Ar neatsitiks taip, kad mes kaip valstybė, esanti Europos centre, būsime įdomūs ne kaip lygiaverčiai partneriai, o tik kaip eksperimentiniai triušiai kitų šalių analitikams ir ekspertams? Nesinorėtų, ilgainiui sulaukti tokios realybės.
Violeta Linkienė yra Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininko pavaduotoja
