„Ekonomiškai ir socialiai progresyvinių mokesčių sistema yra iš esmės neteisinga“, - tokiais ir panašiais darbdavių (Lietuvos pramoninkų konfederacija) ir Finansų ministerijos atstovų pareiškimais baigėsi dar vienas bandymas siūlyti įvesti progresyvinį gyventojų pajamų mokestį (PGPM). Praktiškai visos išsivysčiusios demokratinės valstybės ne vieną dešimtmetį sėkmingai gyvena ir tvarkosi turėdamos PGPM.
Todėl mūsų darbdavių mesta pirštinė civilizuoto pasaulio praktikai yra ne kas kita kaip nenoras būti jo dalimi. Kalbos be argumentų, ginant pasenusius mokesčių sistemos principus, atskleidžia dar vieną tendenciją. Tiksliau, ją atidengia Laisvosios rinkos instituto atstovai, siekdami, kad nuo 2009 metų gyventojų pajamų mokestis visiems lygiai būtų sumažintas iki 15 procentų. Vienodą, tokio ar panašaus dydžio GPM turi mūsų kaimynės Rusija ir Baltarusija. Taigi, į kur orientuojamasi, komentarų tikriausiai nereikia.
Tiesa, jeigu stebėsime kryptingą Laisvosios rinkos instituto spaudimą kuo skubiau visiems vienodai mažinti GPM, tai tenka pažymėti, kad šiais metais jų taktika pasikeitė. Jei anksčiau LLRI pateikinėdavo Lietuvos blogybių sąrašus ir siūlydavo su jomis kovoti mažinant mokesčius, tai dabar jų atstovai kalba apie šalies pasiekimus ir gerėjantį gyvenimą, kurio pagerinimui dar būtina mažinti GPM. Tik va, atseit, atsiranda problemos su mūsų žmonių mentalitetu. Kaip teigia LLRI prezidentas Remigijus Šimašius, dalis žmonių vis niekaip nepajunta pajamų didėjimo visų pirma dėl elementaraus užmaršumo, nes „apie sumažėjusį atlyginimą atsimintume ilgai, tačiau prie padidėjusio prisitaikome greitai. Tai vartotojiškos kultūros dalis – tik kažką gavę greitai užmirštame, kaip to geidėm, ir norime jau vėl ko nors nauja. Atlyginimas – ne išimtis“. Dar viena LLRI vadovė Guoda Steponavičienė sako, kad sparčiai augant ekonomikai, reikia laiko, kad žmonės pajustų tą pagerėjimą. Galbūt. Tačiau laukiant ir nesulaukiant, nejučia prisimeni seną sovietinį anekdotą apie maisto produktų stygių, kuomet būdavo juokaujama, kad mes taip greitai einame į komunizmą, jog galvijai iš paskos nesuspėja.
Siekiant išvengti progresinio gyventojų pajamų mokesčio įteisinimo ir pasiekti kuo skubesnį bei spartesnį GPM mažinimą, dangstomasi vis tomis pačiomis frazėmis, kurių nepagrįstumui geriausius atsakymus duoda realus vakarų pasaulio gyvenimas. Vaizdumo dėlei pacituosiu kelias tradicines LLRI ir darbdavių frazes. Viena jų – tai, kad „Lietuvoje daug nelegalaus darbo. Jei bus įvesti progresyviniai mokesčiai, atsiras dar didesnis interesas atlyginimams mokėti vokeliuose“. Tačiau būtent socialiai teisingos mokesčių sistemos, tuo pačiu progresyvinio pajamų apmokestinimo, nebuvimo laikais ir išvešėjo šie pažeidimai. Kita – tai, kad, atseit, Lietuva neturi kito pasirinkimo, kaip tik mažinti gyventojų pajamų mokestį, jei nori išlikti konkurencinėje kovoje. Tačiau kažkaip Skandinavijos šalys su didžiausiais mokesčiais tvirtai žengia konkurencingiausių pasaulio valstybių priekyje. Dar vienas teiginys – sumažinus gyventojų pajamų mokestį, sumažės šešėlinės ekonomikos mastai. Pagal tai išeitų, jog šalių su dideliais mokesčiais (pvz., Vokietijos, Belgijos ar Švedijos) didžioji ekonomikos dalis turėtų būti tik šešėlinė. Taigi, frazių galima pasiklausyti daug, tačiau argumentų neįvesti progresyvinio GPM išgirsti dar neteko. Išties, įteisinus PGPM prie augančių ekonomikos rodiklių, ateinančių ES milijardų ne tik realiai pagerėtų gyvenimas daugumai Lietuvos piliečių, bet ir sumažėtų socialinė atskirtis – ko siekti savo programoje yra įsipareigojusi ir Vyriausybė. Paskaičiuokime kas labiausiai laimėtų, jei būtų priimti LLRI pasiūlymai ir jau nuo 2009 m. turėtume vieningą 15 proc. GPM, tai yra per porą metų jis būtų sumažintas dvylika procentinių punktų. Uždirbantis 1000 Lt gautų apie 82 Lt daugiau, negu gauna dabar (skaičiuojama įvertinus dabar galiojantį 320 Lt neapmokestinamą minimumą), uždirbantis 5000 Lt – prisidurtų beveik 562 Lt, o tas, kurio atlyginimas 10 000 Lt, jau galėtų džiaugtis 1162 litų didesne suma. Kažkaip į socialinės atskirties mažinimo politiką tai visiškai nepanašu. Sutinku, kad turi būti didinama minimali alga, keliamas neapmokestinamų pajamų minimumas. Tačiau kol nebus įvesti progresyviniai gyventojų pajamų, turto mokesčiai, Vyriausybės demonstruojamas siekis mažinti socialinę atskirtį tebus tik elementari politinė veidmainystė.
Akivaizdu ir kieno interesus atstovauja ministrų kabinetas, jei jam priimtina LLRI ir darbdavių pozicija. Na, turbūt sunkoka tikėtis progresyvinių mokesčių iš premjero Gedimino Kirkilo, nes dar prieš keletą metų šis politikas bandė įtikinti, kad Lietuvoje jie jau yra, jei skaičiuojant įvertinsime neapmokestinamąjį minimumą. Taigi, esant tokiam nuomonių pasiskirstymui, profsąjungų atstovams sudėtinga trišalėje taryboje įtvirtinti siūlymą įvesti nors šiokią tokią pajamų mokesčio progresiją, nes jie teturi vieno balso svorį.
Atrodytų argumentų už PGPM daugiau negu pakanka, tačiau galbūt priežastys daug pragmatiškesnės: sprendimų priėmimas atiduotas į tų asmenų rankas, kurie nesuinteresuoti savo asmeninės padėties bloginimu. Juk valdžios ir darbdavių atstovai tikrai neįsirašo į mažas pajamas gaunančiųjų sąrašą. Kitaip tariant, kalbos ir sprendimai dėl avių teisių atiduoti į vilkų rankas. Todėl PGPM įteisinimą tenka laikyti ypatingu politinės valios reikalu. Tai reiškia, kad turi atsirasti labai tvirta politinė jėga, galinti stoti silpnesniojo pusėn, su aiškiom politinėm nuostatom – realiomis priemonėmis kurti socialiai stiprią vakarietišką gerovės valstybę.
Violeta Linkienė yra Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininko pavaduotoja
