Iškart aiškinu: šlapalas – kitas karbamido pavadinimas. Karbamidą gamina „Achema“. Karbamidas išties nesmirdi.
Šio rašinio temos:
- Lietuvos ir Baltarusijos santykių intriga;
- ar mūsų oligarchai, organizavę Aleksandro Lukašenkos vizitą į Vilnių, išdūrė Dalią Grybauskaitę, ar patys išsidūrė?
- Vygaudo Ušacko „valgymas“ ir „suvalgymas“;
- Kokio kito „patiekalo“ pareikalaus D. Grybauskaitė? Iš kokio pareigūno „mėsos“ jis bus pagamintas?
Lukašenkai liko vieneri metai
Pratęsiu svarstymus, blogo Brazausko pradėtus rašinėlyje „Ar Grybauskaitė pašalino Ušacką paliepus Lukašenkai?“
Įsivaizduokite, kad jūs esate užsienio politikos strategas. Kažkas jūsų prašo pateikti Lietuvos ir Baltarusijos santykių prognozę keleriems metams. Jūs žiūrite į kalendorių. Kitąmet bus renkamas Baltarusijos prezidentas. Kas tai bus: „rinkimai“ ar rinkimai?
2006-ųjų kovą A.Lukašenka buvo „išrinktas“. Po to vykusias protesto akcijas Minske nuslopino saugumo pajėgos. Lietuva įvairiais kanalais prisidėjo prie „rinkimų“ kritikos, kurią reiškė ES ir JAV. Lietuvos ambasadorius Minske Petras Vaitiekūnas aplankė milicijos apsuptą aikštę, kur protestuotojai buvo pasistatę palapines. Baltarusijos teisėsauga pradėjo bylą prieš Užsienio reikalų ministerijos (URM) sekretorių Albiną Janušką (vėliau ji buvo nutraukta). Kovo pabaigoje prie Lietuvos ambasados Minske surengtas protestas dėl tariamo Lietuvos kišimosi į Baltarusijos reikalus. Su piketuotojais pabendrauti buvo išėjęs Lietuvos ambasadorius Petras Vaitiekūnas. Piketuotojų aplodismentų sulaukė ambasados teritorijoje iškleistas plakatas su užrašu: "Lietuva ir Baltarusija – sesės amžiams vieningoje Europoje".
2011 m. panašūs dalykai gali pasikartoti. ES (jeigu save gerbia) vėl iškels tam tikrus politinius reikalavimus Baltarusijai. Bus reikalaujama skaidrių, demokratiškų prezidento rinkimų. Bus vertinama, kokias galimybes turės opozicijos kandidatai. Bus siunčiami stebėtojai.
Nėra jokių ženklų, kad A. Lukašenka ryšis rinkimams. Iki šiol jis leisdavo tiktai „rinkimus“. Vadinasi, kitų metų pradžioje galima laukti Baltarusijos ir ES diplomatinio konflikto. Žinoma, jeigu A. Lukašenka išsaugos valdžią, o ES nuspręs nelikti tuščia vieta.
Tokiomis aplinkybėmis besimezganti Lietuvos ir Baltarusijos prezidentų draugystė jau 2011 vasarį gali kelti keblumų Lietuvai. Prezidentūros spaudos atstovo Lino Balsio neseni priekaištai išguitam užsienio reikalų ministrui Vygaudui Ušackui tada pasirodys juokingi ir gėdingi: „Galima turbūt būtų prisiminti kai kuriuos ultimatyvius pareiškimus kaimyninėms valstybėms, kai buvo klausimai sprendžiami iš ministro pusės ultimatumo forma, tuo metu prezidentė ragino politiniam dialogui“.
Man bus įdomu pažiūrėti į ES ir Baltarusijos politinį dialogą už metų.
Tarpvalstybinių santykių papročiai tokie, kad ištarus „a“ reikia tarti „b“. A. Lukašenka veikiausiai pakvies D.Grybauskaitę į Baltarusiją (jeigu nepakvies, vadinasi, toks ir draugas). Lietuvoje jau viešai svarstoma apie A. Lukašenkos kvietimą į Kovo 11-osios iškilmes (V. Ušackas pasisakė prieš). „Balsas.lt“ apklausa parodė, kad nemažai skaitytojų pritaria čia paminėtiems galimiems vizitams. Bet ką toks atšilimas duotų? Tai, kas jau buvo prieš kelerius metus?
„Lietuva jau nevadina Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos „paskutiniu Europos diktatoriumi“, Baltarusijos ambasadoje Lietuvoje vykstančiuose priėmimuose mūsų premjeras Gediminas Kirkilas su savo patarėjais bei ministrais tapo laukiamiausiais svečiais, o premjero G.Kirkilo patarėjui Albinui Januškai už perversmo organizavimą Baltarusijoje nutraukta baudžiamoji byla (...) Nors dar 2006 metų gruodžio 15 dieną Lietuvos Užsienio reikalų ministerija ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas svarstė galimybę A.Januškai skirti valstybės apsaugą nuo Baltarusijos persekiojimo.“
Tačiau panaši idilija gali trukti ne ilgiau metų. Todėl sveikas diplomatinis protas reikalauja jau dabar spausti stabdžius ir laukti, kuo baigsis galima Baltarusijos ir ES santykių krize 2011-jų pradžioje.
Kyla klausimas, dėl kokio velnio buvo pradėtas „politinis dialogas“, kodėl pernai A. Lukašenka išsilaipino mūsų prezidentūroje? Juk dėl visų reikalų, apie kuriuos tada viešai pranešta, dabar pasiektas vien šnipštas.
Bet gal esama kažkokių neviešų dalykų, nepriklausančių nuo ES požiūrio į A. Lukašenkos režimą? Ir kuriuos reikia sutvarkyti greitai greitai greitai?
Ar Lietuvos oligarchai išsidūrė?
Ir kas galėtų paneigti, jog A. Lukašenka buvo pakviestas, kad D.Grybauskaitė su juo sukirstų delnais dėl kelių Lietuvos stambių verslininkų reikalų? Kitaip tariant, prezidentė atidirbo, ką buvo kažkam skolinga.
Pabandysiu subjektyviai argumentuoti savo požiūrį į tokio pobūdžio tarpvalstybinį lobizmą. Kažkur esu skaitęs, kad Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas (Jacques Chirac), atvykęs su oficialiu vizitu į kokią nors valstybę, vos tiktai likdavo akis į akį su tos valstybės vadovu, iškart tapdavo Prancūzijos pramonės lobistu: piršdavo naikintuvus „Mirage“, tankus „Leclerc“, branduolinę įrangą ir pan. Ar galima jį už tai smerkti?
Nukrypsiu, kad išdėstyčiau vieną „sąmokslo teoriją“. Širakas yra kažkada užsiminęs – jeigu Iranas kels grėsmę, Prancūzija gali smogti jam branduolinį smūgį. Bent jau taip jis buvo suprastas. Ir dabartiniai Prancūzijos aukšti pareigūnai ne kartą gąsdino Iraną, jog Izraelis nedvejos tą šalį užpulti, jeigu Iranas tęs branduolinę programą. Alternatyva kariniam problemos sprendimui: Iranas turi atsisakyti urano sodrinimo ir pirkti branduolinį kurą iš Prancūzijos ir Rusijos. Žvangindama svetimais ir savais ginklais Prancūzija gina savo branduolinės pramonės interesus. Paprasčiau kalbant, Prancūzija sako: arba pirkite uraną iš mūsų, arba gausite į liulį. Ar Lietuva priaugo iki tokio lygio diplomatijos?
Viena vertus, Lietuvos viešosios erdvės būklė yra tokia, kad vadinamiesiems oligarchams sunkiai sekasi populiarinti savo privatų interesą, kuris, beje, kažkiek gali sutapti ir su viešuoju interesu. Trąšų gamyba, krova neša ne vien dividendų oligarchui, bet ir mokesčių į Lietuvos biudžetą, sukuria čia darbo vietų. Bet tai vadovėlinės tiesos.
Oligarchai Lietuvoje nepopuliarūs, nors yra šalių, kur oligarchai labai gerbiami. Tokia yra Wallenbergų šeima „socialistinėje“ Švedijoje. Tiesa, Wallenbergai moka progresinius mokesčius.
Slapta verslininkų įtaka politikai teisingai kritikuojama iš demokratijos pozicijų. Tačiau kada oligarchų peikimas virsta kvietimu sunaikinti kapitalizmą (beje, kuo jį pakeisti?), arba neapykantos turtuoliams kurstymu – tai jau demagogija. Gal net pačių oligarchų paskatinta. Viešai keikti oligarchus – patikimas būdas nereikalauti iš jų didesnių mokesčių.
Net ir premjeras Andrius Kubilius kartais kažką sumurma apie oligarchų įsigalėjimą, bet progresinių mokesčių nesirengia įvesti. Tokių mokesčių kol kas nepropaguoja ir „antioligarchiška“ D.Grybauskaitė:
„Pasak eurokomisarės Dalios Grybauskaitės, socialinis teisingumas progresiniais mokesčiais nebūtų pasiektas (...) ji dalyvavo diskusijoje su Pramonininkų konfederacijos nariais...“
(Beje, gal jos pozicija pasikeitė? Atsiųskite nuorodų.)
Kol man niekas neįrodė priešingai, triukšmingą LEO LT kūrimą ir naikinimą esu linkęs laikyti oligarchų suneštų pinigų dalybomis pagal išankstinį scenarijų. Dalybomis su „magaryčiomis“, kurios buvo nugvelbtos iš valstybės. O Lietuvos energetikos perspektyvos lieka visiškai neaiškios.
Tačiau grįžkime prie Baltarusijos. Galbūt kai kuriems Lietuvos oligarchams iki pilnos laimės trūko tiktai asmeninių A. Lukašenkos garantijų. Pirmas klausimas, kuris peršasi į galvą yra toks: jeigu jūs su savo ryšiais ir kapitalais nesugebėjote prieiti prie A. Lukašenkos ir su juo kažkuo pasidalyti, kuo jums gali padėti D. Grybauskaitė? Kitas klausimas – ar A. Lukašenka galima pasitikėti? Jis neretai išduria Rusiją su visa jos karine, ekonomine ir politine galia. Ar per kelias A.Lukašenkos vizito Vilniuje valandas D.Grybauskaitė galėjo padaryti kokį nors stebuklą?
Kadangi nežinau D.Grybauskaitės ir A.Lukašenkos derybų slaptosios dienotvarkės, daugiau nesvarstysiu apie galimą prezidentės lobizmą mūsų oligarchų labui. Galbūt visi reikaliukai išties kuo puikiausiai sutvarkyti.
Oligarchai – nekvaili žmonės, jie, manau supranta, kad su Baltarusijos politinėmis jėgomis reikia elgtis panašiai, kaip elgiamasi Lietuvoje: remiama ne viena, o kelios. Juk aiškiai pasakyta: „Nedėk visų kiaušinių į vieną krepšį!” Reikia ne tik A. Lukašenką pamaloninti, bet ir jo potencialius įpėdinius, kas jie bebūtų – prorusiški ar proeuropietiški rūmų perversmininkai, revoliuciniu ar rinkimų keliu valdžios siekiantys demokratai ir pan. Valdžios Baltarusijoje keisis, o Lietuvos interesai išliks. Bet jeigu mūsų oligarchai visus savo reikalus „pakabino“ ant vienintelės „vinies“ – A.Lukašenkos, jie išsidūrė.
Yra tokia legenda apie Vladimiro Putino vaidmenį Ukrainos Oranžinėje revoliucijoje. Viktoras Janukovičius nebuvo joks prorusiškas kandidatas. Priešingai – Donecko verslo grupuotė buvo aklinai uždariusi vartus Rusijos kapitalui. Šis ir dabar laisviau jaučiasi dešiniajame Dnepro krante ir perdėm ukrainietiškuose šalies vakaruose. Kažkokie gudročiai Rusijoje nusprendė pasinaudoti V.Putinu kaip „vestuvių generolu“. Girdi, tu važiuok, paremk V.Janukovičių, padėk mums susitarti. V. Putinas važiavo, dukart V. Janukovičių sveikino su išrinkimu. Laimėjo Viktoras Juščenka. V. Putinas liko kvailio vietoje.
Ar skanus buvo suėstasis V.Ušackas?
Kilus šaršalui dėl prezidentės ir užsienio reikalų ministro konflikto, žiniasklaidoje pasirodė įvairių V.Ušacko vertinimų. Atkreipiau dėmesį į Gintaro Aleknonio radijo komentarą:
„Talentingas diplomatas Vygaudas Ušackas buvo neblogas užsienio reikalų ministras. Pakanka prisiminti, kaip pernai vasarą jis sugebėjo ramiai ir tyliai spręsti prie Afrikos krantų pagrobtų Lietuvos jūrininkų problemą. Gėdos nedaro ir konflikto su Rusija dėl vežėjų sprendimas. Ministrą pražudė žiniasklaida.“
Mano replika: ministrą gali pražudyti žiniasklaida, jeigu prezidentė ir ministras bendrauja ne tiesiogiai, o tiktai per žiniasklaidą; bet man gaila valstybės, kurioje galimi tokie dalykai.
Greta žiniasklaidos yra ir „sugedęs telefonas“. Neseniai išgirdau V.Ušacko vertinimų, atėjusių iš URM: jis ir arogantiškas, ir „paplaukęs“, ir neūkiškas („tikrieji“ ambasados Londone reikalai), ir apskritai pavaldinius laikąs „negrais“. Dalia kentėjo, kentėjo, kol vieną kartą kantrybės pritrūko ir...
Bet sugedęs telefonas juk išvedžiotas visur. „Vienos bobutės radijas“ praneša iš prezidentūros: prezidentė ir aikštinga, ir emociškai pažeidžiama, ir dalykiškai vieniša – neturi bendražygių, ir... jei prezidentūros sienos prie Valdo Adamkaus būtų buvę apklijuotos apmušalais, jinai juos nudraskytų...
Vėl nukrypsiu. Aš nežinau, koks turėtų būti tobulas diplomatas. Per vieną priėmimą prie manęs pristojo toks ponas. Jis primygtinai klausinėjo, ko noriu išgerti. Vos tik pasakiau, kad alaus, jis iškart atnešė atkimštą buteliuką ir stiklinę. Paskui ėmė kamantinėti, ko noriu užkąsti. Kol svarsčiau, jisai sulakstė sumuštinių. Pagalvojau, kad tai oficiantas, bet paskui paaiškėjo – vienos itin garbingos, senas kultūrines ir aristokratines tradicijas turinčios Europos valstybės ambasadorius. Gal V.Ušackas iki tokio lygio nepakilo, gal atnešti sumuštinių jisai siųsdavo Lietuvos ambasados sekretorių? Nežinau... Vos tapęs užsienio reikalų ministru, V.Ušackas mane erzino minkštai ištariamu beveik anglišku „t“. Ar turėčiau dėl to jo nekęsti? Tiesa, jis paskui liovėsi.
Man įdomūs ne kokio nors pareigūno charizma ar kompleksai, bet kriterijai, pagal kuriuos jis pasirenkamas ar atmetamas.
Kęstutis Čilinskas liudija:
„Man, kaip teisininkui, labai svarbu ir tai, kad ministras V.Ušackas yra vienas iš nedaugelio valdžios atstovų, veikiantis skaidriai ir nepriekaištingai būtent teisės požiūriu. Skirtingai nei kiti šalies aukščiausi pareigūnai, jis visada reaguodavo į pilietinių organizacijų pastabas ir pasiūlymus.
Kai asociacija “Jungtinis demokratinis judėjimas” (JDJ) kreipėsi į valdžios atstovus dėl reagavimo į Rusijos veiksmus Lietuvos vežėjų atžvilgiu, vienintelis ministras V.Ušackas įstatymo nustatytu laiku atsakė į kreipimąsi ir išdėstė tas priemones, kurių jis ketina imtis sprendžiant konfliktą.
Kai JDJ surengė piketą, smerkiantį prezidentės rūmuose pagerbiamo diktatoriaus A.Lukašenkos vykdomus žmogaus teisių pažeidimus, ministras V.Ušackas nepasididžiavo prieiti prie piketuojančių piliečių ir su jais pakalbėti. Jis elgėsi korektiškai, nekompromitavo prezidentės ir jos sprendimo, bet tiesiog parodė, kad jam svarbi ir paprastų piliečių nuomonė ir kad jis nebijo prieš prezidentės langus pasisveikinti su piketuotojais.“
Gal ir dėl tų piketuotojų V.Ušackas užsitraukė prezidentės nemalonę?
Manau, reikėtų paaiškinti, dėl ko kapojamos galvos. Ar dėl to, kad pareigūnai švepli? Ar dėl to, kad praplikę? Ar dėl to, kad jie arogantiški? Ar dėl to, kad vagys? Ar dėl to, kad yra užsienio valstybių agentai? Ar dėl to, kad trukdo už save aukščiau stovintiems agentams tvarkyti oligarchų reikalus?
Klausimai, klausimėliai... Kol aiškiai nenurodytos priežastys, dėl ko ambasadoriumi Ispanijoje nepaskirtas Valteris Baliukonis, kodėl atšauktas ambasadorius Gruzijoje Mečys Laurinkus, informacijos trūkumą užpildo „bobučių“ ir „diedukų“ transliacijos. Kai kurie iš jų reikalauja išvis užsičiaupti. Europarlamentaras Vytautas Landsbergis: „Ar spauda nori įrašyti tokią taisyklę, kad jei žurnalistas klausia, jam privalo prezidentė aiškintis?“
Kita G. Aleknonio mintis iš to paties komentaro:
„Dalia Grybauskaitė aiškiai pasakė, kad Rusijos vadovo kvietimas drauge paminėti Lietuvos nepriklausomybės sukaktį yra diplomatinis manevras. Nuo to, kaip Kremlius atsakys į mūsų kvietimą, priklauso prezidentės apsisprendimas – dalyvauti ar ne gegužės devintosios Pergalės paminėjimo šventėje Maskvoje. Tai vienas elegantiškiausių Lietuvos užsienio politikos žingsnių per dvidešimt metų.“
Nesuprantu, kur čia ta „elegancija“, jei viskas po senovei – Lietuva laiko save prilygstančia Rusijai ir daro žingsnius, kurie iš anksto pasmerkti nesėkmei. D. Grybauskaitės kvietime D. Medvedevui užprogramuotas ir kvietimo atmetimas. Tačiau tą nesėkmę lietuviška oficialioji propaganda pavers „moralinių vertybių pergale“. Akivaizdu, kad Rusija savo santykius su Lietuva vertins ne pagal D. Medvedevo mažai tikėtiną vizitą į Vilnių, o pagal D. Grybauskaitės (ne)atvykimą į Maskvą. Kokia prasmė džiaugtis (ne)pakvietimo „elegancija“, jeigu Lietuvos ir Rusijos santykių „atšilimas“ pasibaigs š.m. gegužės 9-ją? Kam buvo reikalingas pernykštis D. Grybauskaitės parodomasis telefono skambutis D. Medvedevui, jeigu dabar tie santykiai vairuojami link šnipšto? Nebent D. Grybauskaitė vyks į Maskvą net ir tuo atveju, jeigu D. Medvedevas kovo 11-ją Vilniuje nepasirodys.
Žinoma, visi tie tūpčiojimai bei linkčiojimai augina tam tikrą viešųjų ryšių ir diplomatinį kapitalą. Kuriamas pagrindas tolimesniam valstybių vadovų bendravimui. Tik man atrodo, kad to bendravimo reikšmė Lietuvai kol kas nėra didelė.
Iš paskalų ir žiniasklaidos pranešimų susidaro toks „dalykinio“ konflikto tarp D. Grybauskaitės ir V. Ušacko vaizdas. Atseit, pernai vizito Jungtinėse Tautose metu V. Ušacko amerikiečiai klausinėjo, kas pakvietęs A. Lukašenką į Vilnių. V.Ušackas, girdi, teigęs, kad tai buvusi D. Grybauskaitės iniciatyva, o jis tiktai vykdęs prezidentės nurodymus.
Tęsiu neatsakytų klausimų sąrašą.
Kas pakvietė A. Lukašenką į Vilnių? Kas pasirašė? V. Ušackas? D. Grybauskaitė? Ar tai slapta informacija? Pvz., Švedijos premjero neslapta dalykinė korespondencija yra VIEŠAI prieinama. Kvietimai, sveikinimo telegramos – valstybinė paslaptis?
Kas nustatė vizito datą? Rugsėjo 16-ją minėtas Baltarusijos opozicijos veikėjų dingimo dešimtmetis. A. Lukašenka gali girtis, kad tądien jis buvo priimtas ES valstybėje.
Kodėl D. Grybauskaitei reikėjo, kad V.Ušackas dalytųsi A.Lukašenkos kvietimo į Vilnių atsakomybę? Juk savo prezidentystės pradžioje ji labai kategoriškai teigė, kad visi sprendimai bus jos, o ne patarėjų. Dabar jai kažkodėl prireikė slėptis už V. Ušacko.
Dar pacituosiu K.Čilinską (šaltinis tas pats):
„Toks atviras Lietuvos ministro, atstovaujančio Lietuvai pasaulyje, žeminimas kartu žemina ir Lietuvą, ir prezidentę, kuri pati šį ministrą dar neseniai laikė tinkamu dirbti ir paskyrė į pareigas. Tuo pat metu tai yra įspėjimas visiems mūsų šalies piliečiams, kad Rytų kovos „lukašenkiški“ smūgiai gali smogti kiekvienam, kuris neįtiks ir pareikš kitokią nuomonę“.
Noriu atkreipti dėmesį į D.Grybauskaitės braižą: pareigūno „išėdimas“ pradedamas nuo jo viešo pažeminimo „išėdant“ žemesnius to pareigūno pavaldinius. Buvo išspirti lauk Valstybės saugumo departamento vadovo Povilo Malakausko du pavaduotojai. Kitomis aplinkybėmis, kitoje valstybėje P.Malakausko atitikmuo galėtų pasakyti: šitie žmonės mane tenkino; jeigu jais nepasitikima, vadinasi, nepasitikima ir manimi, todėl sudie. Bet Lietuvoje P. Malakauskas kažko delsė, kol galiausiai atsistatydino. V.Ušacko varymas prasidėjo ne tiesiogiai, o kertant ar taikantis įkirsti čia minėtiems ir neminėtiems Lietuvos diplomatams. Tiesa, pats V. Ušackas „išrotavo“ porą diplomatų, kurie, atseit, buvo artimi A. Januškai. Stengėsi žmogus, vaikė „valstybininkus“, kol galiausiai buvo išvytas.
Premjeras A. Kubilius buvo V. Ušacko „viršininkas“, jis V. Ušacką stūmė į ministrus. D. Grybauskaitės diegiamu kadrų valymo stiliumi dabar turėtų būti „išėstas“ būtent premjeras.
Bet gal tai gerai?
***
