Neseniai žiniasklaidos paviešintą žinią, kad Vilniaus valdžia priešinasi sumanymui gatvių pavadinimais įamžinti muitininkus ir policininkus, kuriuos sovietų pajėgos nužudė Medininkuose 1991 m. liepą, neigia Vilniaus meras Artūras Zuokas.
Trūksta gatvių?
A. Zuokas nesutiko su teiginiais, kad stengiamasi tyčia sudaryti tam kliūtis. „Aš, tiesą sakant, neturiu informacijos apie šį sumanymą. Reikės ja pasidomėti. Jei toks noras yra – jis bus išnagrinėtas“, – portalui Balsas.lt sakė meras.
Vėliau politikas pridūrė, kad jis nėra prieš tokį užmojį, tačiau tam esą nelabai yra gatvių arba jos nelabai tinkamos. „Naujų gatvių nelabai turime. Tos, kurios yra – nėra tokios, kurios pačios tiktų kažką įamžinti – kai kas gal labiau įsižeistų. Keisti esamus gatvių pavadinimus yra ilga ir sudėtinga procedūra. Pakeitimą reikia derinti su gyventojais, kurie neretai tam pasipriešina, kyla konfliktai. Per supriešinimą vykdyti įamžinimą – nesinorėtų“, – aiškino A. Zuokas.
Vidaus reikalų ministras Artūras Melianas portalui Balsas.lt taip pat teigė sutinkąs su tokius sumanymu. „Pareigūnai – tiek policijos, tiek muitinės – žuvo vykdydami atsikuriančios Lietuvos valstybės užduotį, ir jų atminimas be jokių kalbų privalo būti įamžintas. Vienas iš būdų – pavadinti jų vardais gatves. Kodėl to nepadaro Vilniaus miesto savivaldybė – reikia klausti jos vadovų. Aš už juos paaiškinti negaliu,“ – sakė jis.
Paklaustas, kaip vertina faktą, kad gatvių pakanka tokiems prieštaringai vertinamiems istoriniams personažams kaip Salomėja Nėris ir priminus, kad viename iš mikrorajonų pilna rugius, kviečius, avižas ir kitų grūdines kultūras „įamžinančių“ gatvių, ministras atsakė ne visai sutinkąs. „Grūdinės kultūros nepadarė nieko blogo, o miesto erdvėse reikia atspindėti įvairias istorines epochas. Tai nebūtinai reiškia šlovinimą“, – sakė A. Melianas.
Istoriko nuomonė
Mykolo Romerio universiteto docentas, istorikas Ramūnas Trimakas:
Žuvęs karys ar pareigūnas, garbingai atlikęs pareigą, nusipelno atminimo įamžinimo. Jo skiriamieji ženklai, formalus pavaldumas vienai ar kitai ministerijai tėra smulkmena. Klausimas, ar mes sugebame deramai įvertinti jų pasiaukojimą, be abejo, atsižvelgdami į žuvusiųjų artimųjų išsakytus pageidavimus?
Nesivelkime į ginčus ir svarstymus gatvių toponimikos tematika. Iš pradžių vertėtų pasidairyti po Lietuvą – surastume nemažai į akį krentančių pavyzdžių. Klaipėdoje aptiksime Paryžiaus komunos gatvę, Šilutėje tebesama Komunarų gatvės, o jau Gegužės 1-osios ar Spalio gatvių ir gatvelyčių mūsų tėviškėje rastume su kaupu.
Mūsų pačių valia, kokias gatves kaip pavadinsime. Jeigu sostinėje nėra vietos įamžinti pareigūnų vardus – tai irgi simptomas. Vieni pavadinimai žaibiškai patvirtinami, o kitų nenorima girdėti? Tuomet pasidomėkime, kaip derėtų teikti siūlymus ir kokia tvirtinimo tvarka. Ar tiesiog žioplas neveiklumas, ar ne vien tik tai?
Daugiau nei dvidešimt metų nepriklausomai Lietuvai, o sostapilyje padėtis nedžiugina. Fariziejų, besidangstančių įstatymo raide, menkumas atsiskleidžia jų darbuose. Neverta tikėtis permainų, jeigu mes jų patys nedarysime.
Kita vertus, manyčiau, kad kuklus ir nedidelis kenotafas, kad ir Vidaus reikalų ministerijos kiemelyje, būtų pagarbos vertas pavyzdys. O vieni pirmųjų vardų, išlietų jame (Mindaugas Balavakas; Juozas Janonis, Algimantas Juozakas, Algirdas Kazlauskas), neabejotinai turi būti Medininkuose žuvusiųjų.
Gabrielė Petkevičaitė-Bitė berods dar 1919 metais rašė: „Valdžios ponai! Atsargiai su puotomis! Neužmirškite, jog išėjote iš savo tėvų surūkusių trobelių tų pačių tėvų pūslėtų rankų dėka. <...> Ypač neužmirškite, kad tokiose mažose, kaip mūsų, tautelėse nėra nei ko dalyti, nei ko skirstyti!“
Ypač nėra reikalo stumdytis herojų panteone. Mirusieji per galvas nelipa. Tačiau, kaip jau įprasta, gyvieji nesikuklina.“
Politologo komentaras
Pasak Politikos tyrimų ir analizės instituto vadovo Mariaus Ulozo, sunku suprasti Vilniaus miesto savivaldybės delsimą įamžinti Lietuvos laisvę ir suverenitetą gynusių Medininkų žudynių aukų atminimą, jų vardais pavadinant Vilniaus gatves.
„Juk Medininkų didvyrių sudėta auka ant laisvės aukuro nėra kvestionuojama ar kontraversiškai visuoemnės vertinama, Lietuvoje yra nemažai pavyzdžių kai gatvės pavadintos Sausio 13-osios aukų vardais, net kitų šalių kovotojų už nepriklausomybę atminimas yra įamžintas Vilniuje (pavyzdžiui Dž.Dudajevo skveras). Vilniaus plėtra suteikia puikias sąlygas įamžinti šių ir kitų Lietuvai svarbių žmonių atminimą.
Todėl tikrai nematau didelių politinių kliūčių, kad ilgainiui Vilniuje atsirastų Algimanto Juozako, Mindaugo Balavako ir kitų Medininkuose žuvusiųjų vardais pavadintos gatvės. Manau, kad tai tiesiog Vilniaus politikų nejautrumo pavyzdys,“ – sako M. Ulozas.
********
Balsas.lt primena, kad 1991 m. liepos 31-osiois naktį Medininkų pasienio poste sovietinių pajėgų buvo nužudyti muitininkai Antanas Musteikis, Stanislovas Orlavičius, policijos „Aro“ pareigūnai – Algimantas Juozakas, Mindaugas Balavakas, kelių policininkai Juozas Janonis, Algirdas Kazlauskas bei policininkas Ričardas Rabavičius. Išgyveno ir invalidu liko tik muitininkas Tomas Šernas.
