Rolandas Paksas vėl tapo pagrindine Lietuvos politinės scenos figūra. Nušalintojo prezidento vardas žiniasklaidos linksniuojamas nuo ryto iki vakaro, jo komentarų labiausiai geidžiama, jo slapstymasis nuo žurnalistų apauga vos ne mistinėmis interpretacijomis. Net mitologinis mirštančio ir atgimstančio dievo modelis pritaikytas aiškinti jo politinį gyvybingumą ir gebėjimą patraukti gan žymią vadinamojo elektorato dalį. Toks mitinio dievo įvaizdis praturtina mitologinį lietuvių politikos kraštovaizdį, kuriame apie „Lietuvos ąžuolą“ nepaliaujamai suka ratus „atpirkimo ožys“.
Kovoje dėl Vilniaus mero kėdės akivaizdžiai matyti farsinė su tragikomiškumo priemaiša mūsų politinio vyksmo prigimtis. Ji ypač išryškėja, kai politinės scenos veikėjai ima improvizuoti – tada prasiveria užkulisiai ir pasigirsta sunkiasvorių komentarai, pavyzdžiui, Vytauto Landsbergio ir Algirdo Mykolo Brazausko. Jų samprotavimai nužymi naujas politinės kovos gaires, o sykiu pakeičia ir politinės scenos veikėjų monologus bei mimiką (žr. Kęstučio Masiulio ir Algirdo Paleckio „veidus“).
Politinę sceną ir politinio spektaklio žiūrovus sudrebino du įvykiai – viešas V. Landsbergio grasinimas palikti konservatorių partiją, jei K. Masiulis susidės su R. Paksu, ir A. Paleckio su liberaldemokratais pasirašytas ketinimų protokolas. Mimikos, grimasos, kaltinimai keitėsi taip greitai, kad publikai neliko laiko net pagalvoti, kas ką pardavė ar už kiek parsidavė.
Prisijungus A. Paleckio vadovaujamiems socialdemokratams, R. Paksas jau beveik užsitikrina mero postą. Tačiau į lemiamą kovą pakyla konservatoriai, kurių pagrindinis politinis tikslas yra neleisti R. Paksui tapti meru, - jie traukia paramos socialdemokratų vadovaujamai mažumos vyriausybei kortą. Tiesa, jie tą kortą tik parodo, tačiau ant stalo nemeta, o vėliau jau ima kalbėti neva tik ketino ją traukti.
Konservatoriai prabilo apie europietiškas politines vertybes. Jų manymu, visi, bendradarbiaujantys su liberaldemokratais tas vertybes išduoda. Vadinasi, europinių vertybių besilaiką konservatoriai bus priversti svarstyti savo nuostatą palaikyti mažumos vyriausybę. Kaip matome, mūšiai savivaldybėje perkeliami į valstybės valdymo lygmenį. Tiesa, vėliau konservatoriai ima aiškinti, jog tokia griežta nuostata apsiriboja tik derantis dėl koalicijos Vilniaus savivaldybėje.
Visas tos su vertybėmis siejamos situacijos komiškumas išryškėja prisiminus drastišką V. Landsbergio demaršą partiečių atžvilgiu – grasinimą palikti partiją. Tai buvo atsakas į K. Masiulio derybas su liberaldemokratais. Tos derybos jau turėjo būt tolokai pažengusios ir partijos lyderių nebevaldomos, kad V. Landsbergis apsispręstų paviešinti vidinius nesutarimus. Vadinasi, neturėjo kitos išeities. Tad K. Masiulio kalbos apie A. Paleckio išdavystę ar visiems neva netikėtą jo žingsnį yra vien retorika, padedanti nuslėpti savąją nuodėmę.
V. Landsbergis rūsčiai prabilo iš ryto, o jau vakare A. Paleckis sutarė su R. Paksu dėl koalicijos. Šiuo atžvilgiu jis elgėsi kaip pavyzdinis A. Brazausko politinės mokyklos auklėtinis – pasinaudojo konservatorių sumaištimi, o sykiu ir vykdė aiškią socialdemokratų partijos nuostatą siekti valdžios. Juolab kad partijos pirmininkas A. Brazauskas nebuvo didelis R. Pakso vertimo šalininkas. Sutartis su liberaldemokratais gali padėti socialdemokratams laiduoti Vilniuje juos remiančių ir su jais susijusių verslo grupių interesus.
Konservatoriai turi ir kitą priešą – Artūrą Zuoką. Pastarasis yra pelnęs A. Brazausko pagarbą ir pasitikėjimą – savas. Tad kaip tik A. Brazauskas turi galios suvesti priešininkus R. Paksą ir A. Zuoką į naują, socialdemokratų sutvirtinamą koaliciją. Juk ir už Vilniaus socialdemokratams paremti siunčiamo Vytenio Andriukaičio pečių – „Rubikono“ šešėlis.
Kol kas A. Paleckiui tenka kiek atsitraukti – jo partijos prezidiumas išreiškė nepasitenkinimą pernelyg greitu suartėjimu su liberaldemokratais, tačiau neuždraudė su jais bendrauti. Dabar jau reikės kurti tokias aplinkybes, kurios turėtų „priversti“ su kitomis partijomis pabendravusius socialdemokratus sugrįžti prie jau pasirašyto ketinimų protokolo. Šitai daryti socialdemokratai moka.
Konservatorių užsiminimas apie paramos mažumos vyriausybei svarstymą gali jiems patiems padaryti nemalonumų. Jei ne dabar, tai būsimuose Seimo rinkimuose, kurie jau ne už kalnų. Socialdemokratai galėtų net nesipriešinti vyriausybės vertimui – tikėtina juos po kurio laiko galint sudaryti ir daugumos vyriausybę. Konservatoriai rinkimuose būtų kaltinami nesilaikę susitarimo dėl paramos vyriausybei, vadinasi, nevalstybiniu, grynai partiniu požiūriu į susiklosčiusias aplinkybes – vargu bau toje sutartyje įrašytas punktas apie savivaldybių koalicijų formavimo principus.
Kitas konservatoriams nelabai malonus dalykas tas, kad aktyvi jų kova su buvusiu saviškiu R. Paksu kaip tik ir kelia pastarojo reitingus. Dera pažymėti, jog net konservatorių elektoratas palankus konservatorių partijos nubaustiems saviškiams – prieš visą Lietuvą apsikiaulinusį ir į rinkimų sąrašo dugną ištremtą klaipėdietį Naglį Puteikį rinkėjai iškėlė į viršūnę. Gal tokios, kaip N. Puteikio, „akcijos“ padėtų pelnyti žmonių palankumą ir kai kuriems konservatorių partijos lyderiams?
Tačiau grįžkime prie konservatorių kovos su R. Paksu. Charizmatiniams ar į tokius pretenduojantiems lyderiams nėra nieko blogiau, nei rami politinė scena – jie nugrimzta į užmarštį. Juos gelbsti ir iškelia tik kova. Patys jie dažniausiai pradeda kovą su įvairiomis „blogybėmis“, tačiau geriausiai jaučiasi puolami konkrečių politinių galių. Dabar su R. Paksu kovoja ne tik konservatorių partija, bet ir visi konkretūs tos partijos lyderiai. Visi jie neleidžia žiūrovams užmiršti R. Pakso.
Tokioje kovoje rimtomis save laikančios partijos neišvengiamai daro klaidų – atskleidžia ir savo nelabai švarius užkulisius, ima taikyti dvigubus standartus, primiršta kelias dienas puoselėtas didžias politines vertybes. Kitaip tariant, parodo ir kai kurias savo ydas bei silpnas vietas. Pavyzdys – V. Landsbergio pareiškimas, kuris autoriteto konservatoriams nepridėjo. Tas silpnybes jau gali išnaudoti viešųjų ryšių specialistai, stiprinantys visų puolamo ir prieš visus atsilaikančio charizmatiko įvaizdį.
Kitas dalykas tas, kad arši vienų kova pritraukia publikos bei žiniasklaidos dėmesį, tad pagerėja sąlygos kitiems - užkulisinių susitarimų meistrams. O ypač socialdemokratams, kurie toje kovoje jau gali elgtis kaip „ramintojai“, paryškinantys savo neva valstybinį požiūrį į politiką. Juk dabar susiklostė tokios aplinkybės, kad bet kokia sudaryta koalicija bus palydėta lavinos kaltinimų „išdavyste“ ar „prostitucija“.
