„Su vyru ieškojome geresnio gyvenimo, tad norėjome vykti į Europą. Iš tikro norėjome į Vokietiją ar Angliją, bet ten negavome vizų, o į Lietuvą gavome. Taip čia ir atsidūrėme – atvykome studijuoti verslo vadybos Vilniaus kolegijoje“, – gražia lietuvių kalba su minkštu akcentu pasakoja moteris.
Čia jie susidūrė su netikėtumais: lietuviškais šalčiais, kalba, kurios nesuprato, universitete taip pat ne visi dėstytojai kalbėjo angliškai.
„Man buvo tokia depresija: buvo žiema, tamsu, žmonės mūsų bijodavo. Mes nemokėjome lietuvių kalbos ir mums tikrai buvo labai sunku, norėjome kuo greičiau iš čia išvažiuoti, bet taip neįvyko“, – su šypsena pasakoja Isha, atvykusi į Vilnių vos 19-os.
Ji sakė, kad kainos jiems, kaip užsieniečiams taip pat dažnai Lietuvoje būdavo gerokai didesnės.
„Lietuviams mokslai tada kainavo 1000 eurų, o mums kaip užsieniečiams – 3 tūkst. Ir taip visur: tuo metu gyvenome bendrabutyje, kuris lietuviams kainavo 80 litų, o mums – 500 litų. Darėsi tikrai liūdna“, – pasakojo moteris.
Metė studijas ir ėmė dirbti
Kadangi studijos Vilniuje jiems nepatiko, po kelių metų pora jas metė ir ėmė dirbti viename indų restorane. Isha sakė dar kelis mėnesius prižiūrėjusi ir dainininkės Karinos Krysko sesės, turtuolės Evos Ghaoui, kuri buvo ištekėjusi už Ishos pažįstamo libaniečio, vaiką. Tuomet Isha sako gaudavusi 50 litų per mėnesį, tačiau ir tuo džiaugdavosi.
Vėliau, maždaug prieš penkerius metus, porai pasiūlė pirkti sostinės senamiestyje veikiantį indų restoraną – „Indian Maharaja“ , kuriame jie prieš tai ir darbavosi. Šie jį ir nusipirko.
„Mums padėjo tėvai, jie davė pinigų, nes paskolos užsieniečiams Lietuvoje neduoda. Dabar jau esame išsimokėję visas skolas, nes verslas sekasi tikrai neblogai“, – linksmai pasakojo Isha.
Vėliau restoranas persikėlė į kitą vietą, o ir pavadinimą pakeitė – tapo „Namaste India“. Moteris sako, kad pavadinime minima Indija, o ne Nepalas todėl, kad būtų prekės ženklo tęstinumas, kad jį atpažintų klientai.
Nors daugelis užsieniečių skundžiasi sunkia lietuvių kalba, Isha sako, kad ji su vyru kalbą susišnekėjimui išmoko, lankydami kursus, per pusmetį, o vėliau, kai pradėjo dirbti restorane, kalba vis tobulėjo.
Lietuviai elgėsi bjauriai
Isha pasakojo, kad, tik atvykus į Lietuvą, labiausiai ją nustebino žmonės.
„Lietuviai elgėsi labai bjauriai: galvojo, kad aš čigonė. Žmonės iki šiol, atrodo, manęs bijo. Kartais ir dabar seneliai, į mūsų restoraną atėję pavalgyti, sako „čiornaja čiornaja“ (juoda – red.). Tai nemalonu, bet aš suprantu, kad visur yra ir gerų, ir blogų žmonių.
Visur pasitaiko įtarių žmonių – ir parduotuvėje, ir gatvėje, ir restorane. Tikrai ne visi, bet pasitaiko. Nepale mes labai gerbiame užsieniečius, jie pas mus yra šventas dalykas. Čia yra atvirkščias dalykas, čia bijo – galvoja, gal teroristai atėjo“, – pasakoja moteris.
Ji taip pat pažymi, kad lietuviams vyrams nepatinka užsieniečiai vyrai. „Gal jaučia pavydą“, – svarsto moteris.
Galbūt dėl šių, o gal ir dėl kitų priežasčių – Isha to nežino – jie su vyru draugų lietuvių daug neturi – tik kelis bendradarbius. Pora taip pat bendrauja dar su keliais nepaliečiais, bet Vilniuje, sako Isha, jų labai nedaug – vos 10.
Visgi Isha nurodo, kad dabar Lietuvoje ji jaučiasi puikiai: moka kalbą, pažįsta miestą, supranta lietuvių kultūrą ir žmones, jau priprato prie žiemos.
Ilgisi šeimos ir švenčių
Nepalietė sako, kad labiausiai iš gimtinės pasiilgsta šeimos ir draugų – todėl kartą per metus ar dvejus jiedu grįžta į Nepalą. Ishai taip pat trūksta švenčių: Nepale, sako ji, kartą per mėnesį vyksta šventė – Lietuvoje nieko panašaus nėra. Be to, Nepale, sako ji, niekada nenuobodu, o štai Lietuvoje jai veiklos pritrūksta:
„Nepale tikrai labai gražu, ten daug pramogų: nereikia galvoti, ką veikti šiandien, O Lietuvoje reikia. Nepale yra didelės ir plačios upės, gali plaukioti jomis, gali eiti į žygius – ką nori gali veikti“, – pasakoja Isha.
Moteris dar nežino, ar jiedu su vyru liks Lietuvoje, ar grįš į Nepalą, ar keliaus į kitą šalį. „Jau norisi vaikų, tačiau dar nežinome, kur juos auginsime, galvojame“, – pasakoja nepalietė.