Sausio 13-oji šiemet bus ketvirtadienį, tad tradicinį, jau 30-ą kartą rengiamą bėgimą „Gyvybės ir mirties keliu“ nuspręsta surengti šeštadienį. Organizatoriai skaičiuoja, kad ne tik prasimankštinti, bet ir atiduoti pagarbą laisvės gynėjams šiemet susirinko maždaug puspenkto tūkstančio bėgikų iš visos Lietuvos:
„Už tai, kad reikia. Tie, kurie žuvo tai reikia juos palaikyti, už jų iškovotą mums laisvę, mes turime pagerbti juos.“
„Man pačiam teko dalyvauti šituose įvykiuose, prie pačio bokšto neteko, bet antrą dieną buvau prie parlamento, stovėjau šitame kelyje, prijaučiu aš. — Kai bėgat, tie prisiminimai sukyla, tos emocijos? — Jo jo jo, labai, viskas atgimsta tiesiog.“
„Dar sukyla, bet jau nebe taip stipriai. Dėl to karantino gal čia taip labai, nežinau. Dabar tokios nuotaikos, bet galvoju vis tiek reikia.“
„Ir pagarbą atiduoti ir pasportuoti. Ir šiaip mėgstu bėgioti, propaguoju tokį sportą jau 5 metai, tai kodėl nepabėgiojus? Taigi ir pačiam mankšta ir pagarba Lietuvai, vis tiek tėvynei atiduoti reikia.“
Pernai dėl karantino bėgimas nevyko, šiemet tradiciją pratęsti jau pavyko. Prie bėgančiųjų jungiasi ir organizacijos. Ryškiausiai matyti kariai, pareigūnai, pasieniečiai.
„Šis bėgimas yra istorinis, vykstantis keletą dešimtmečių ir skirtas istorinei atminčiai atgaivinti, prisiminti tuos žmones, kurie Sausio 13-ąją bėgo, judėjo ir visais būdais stengėsi pasiekti bokštą ir įsijungti į tą gyvą grandinę“, – teigia krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas.
„Manau, daugiau pagarbos atidavimas, čia ne lenktyniaujame, tiesiog bėga kolektyvai kartu, vieni kitus palaikydami, jaučiasi palaikymas ir iš stebinčių pakeliui, daugiau yra patriotinis bėgimas“, – sako bėgimo mėgėjų asociacijos prezidentas Vidmantas Dobrovolskas.
Bėgimas prasideda nuo Antakalnio kapinių, kur palaidota dalis žuvusiųjų per Sausio 13-osios okupantų ataką, iki televizijos bokšto, prie kurio sovietų tankai ir traiškė beginklius lietuvius. Bėgikams tenka įveikti 9 kilometrų atstumą:
„Kaip sekasi? — Nu nieko, pusiaukelė. Nėra lengva. — Pasieksit finišą? — Tikiuosi. Eisiu, bėgsiu, bet spėsiu, finišuosiu.“
„Nepasiduok! Pasiduoti nevalia! Nevalia! Nevalia!“
Žmonės bėgo ir jauni ir vyresni, kai kurie su šunų palyda, ar net kūdikių vežimėliais. O finiše kaip ir kasmet, atminimo medaliai visiems įveikusiems trasą:
„Kaip sekėsi? — gerai. — Kelintos atbėgot? — Nežinom, per viduriuką.“
„Puikiai, žinokit, labai gerai. — Kelintas atbėgot? — Nesvarbu kelintas atbėgai, atbėgai už Lietuvą, už laisvę, už atminimą.“
„Pirmą kartą, žiauriai patiko. Atmosfera, daug žmonių. Jėga, patriotiškumas aukščiausio lygio.“
„Puikiai. — Kelintos atbėgot, laimėjot, su medaliais? — Taip, be abejo. — Ar sunku buvo? — Ne.“
„Kadangi bėgau su kareiviais, tai jie mane palaikė ir mes kartu įveikėm.“
„Šaunuoliai, liuks liuks, šaunuoliai, šaunuoliai. — Kariams didelė distancija, ar ne? — Normali. 10 km. Yra ką veikti jiems. Bet visi, kai komandoje, kartu, žymiai lengviau.“
Sausio 13-ąją, gindami Lietuvą nuo okupantų agresijos gyvybes paaukojo 14-a žmonių, šimtai buvo sužeisti.
