Ekspertai sako, kad kai kuriose savivaldybėse mokestis toks didelis, kad net gali viršyti būsimo statinio kainą. Tai esą lems, jog miestuose sustos plėtra, statybos ims keltis už miestų ribų.
Vilnietis Audrius sostinės Kalnėnų rajone – prioritetinėje miesto zonoje – savo 7 arų sklype ketino statyti dvibutį gyvenamąjį namą, tačiau planus skubiai pakeitė, kai Vilniaus savivaldybė už namą ir jo sklypo teritorijoje numatytas kietąsias dangas priskaičiavo 10 tūkstančių eurų siekiantį naująjį infrastruktūros mokestį – po 30 eurų už kvadratinį metrą.
„Kadangi tai yra dideli pinigai, teko pakeisti planus ir, norint išvengti to mokesčio, teko projektuoti – ir dabar projektuoju – vienbutį gyvenamąjį namą, kuriam nustatytas 15 eurų mokestis“, – sako vilnietis Audrius Bukantas.
Pakeitęs projektą iš dvibučio į vienbutį, Audrius dabar infrastruktūros mokesčio mokės ne 10 tūkstančių, o 5000 eurų, tačiau neatmeta, kad statybas gali tekti atidėti.
„Už 5000 eurų galima namui pamatus padaryti, galima langus įstatyti. Tai jeigu statome iš privačių lėšų ir planavom lėšas, tai teks palaukti, teks pataupyti dar truputį. Ir tie terminai statybų, jie nusikels šiek tiek“, – pasakoja A. Bukantas.
Visgi vyras nelabai supranta, už ką moka savivaldybei. Anot jo, čia visa infrastruktūra jau yra.
„Tai, ko mums reikia, jau viskas yra. Mes turime visus tinklus, sklype mes turi gatvę, šaligatvius, apšvietimą. Visa tai yra padaryta privačiomis lėšomis, sklypas yra įsigytas su visa infrastruktūra iš privataus vystytojo“, – teigia A. Bukantas.
Nuo Naujųjų įsigaliojus Savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymui, su šiuo mokesčiu susiduria visi naujai besistatantys ar net pastatus rekonstruojantys asmenys. Dar iki gaunant statybų leidimą, jie privalo savivaldybei sumokėti mokestį už kiekvieną planuojamo objekto kvadratinį metrą. Taip pat ir už sklypo teritorijoje esančias trinkeles, nuogrindas, asfaltą.
„Jis reikalingas tam, kad miestuose kažkaip sistemiškiau ta infrastruktūra plėtotųsi. Tam, kad vystytojai galėtų prisidėti prie tos reikiamos viešosios infrastruktūros ir savo įmokomis, kad ir ką bestatytų mieste“, – kalbėjo Vilniaus savivaldybės atstovas Anton Nikitin.
Savivaldybės infrastruktūros mokesčio tarifus jau patvirtino. Vieni didžiausių mokesčių – Vilniuje. Jei statybos vyksta prioritetinėje sostinės zonoje, mokestis nekilnojamojo turto vystytojams siekia 30 eurų už kvadratinį metrą. Jei miesto pakraščiuose, kur infrastruktūra menka, 50 eurų už kvadratinį metrą. Lengvata – 15 eurų už kvadratinį metrą – taikoma individualiems gyvenamiesiems namams, tačiau tik tiems, kurie yra vienintelis statinys sklype – be atskirai registruojamų garažų, sandėliukų ar pirčių. Ekspertai sako, kad infrastruktūros mokestis sostinėje neproporcingai didelis ir gerokai patuštins statytojų kišenes.
„Anksčiau Vilniaus mieste buvo savanoriškas infrastruktūros mokestis, kuris buvo keturi eurai trisdešimt keli centai ir dabar tą savarankišką mokestį nuo keturių eurų savivaldybė didina iki 50 eurų. Tai yra mokesčio padidinimas daugiau negu 10 kartų“, – sako architektas Rokas Mazuronis.
„Tai tokia šoko terapija, lengvai tariant, įvyko. Tai, akivaizdu, kad šitie nustatyti dideli tarifai iššaukia didelį nepasitenkinimą vystytojų. Juo labiau, kad savivaldybė nelabai įsipareigoja, kad tikrai tą infrastruktūrą įrengs“, – pasakoja advokatas Evaldas Klimas.
Vilniaus savivaldybė sako, kad iš prioritetinėje miesto zonoje surinkto infrastruktūros mokesčio bus investuojama į viešąjį transportą, mokyklas, darželius. Tačiau neprioritetinėje zonoje, kur infrastruktūros gali nė nebūti, savivaldybė, mokestį nors ir surinks, lauks, kol ją įsirengs vystytojai arba privatūs asmenys, o tada per dešimtmetį jų išlaidas kompensuos.
„Neprioritetinėje zonoje mums įstatymas kol kas yra davęs tik vieną pasirinkimą, t. y. tik kompensacijoms mokėti, o likusią dalį mes kaupiame iki kol, tikėtina, ta neprioritetinė zona taps kažkada vėliau galbūt ir prioritetine ir tuomet ten bus galima vystyti ir kitą infrastruktūrą“, – teigia A. Nikitin.
„Tai yra, jeigu statai kažkur vidury laukų ir ten šalia tavęs niekas nesikurs, savivaldybė tau pasakys: „Tu dabar nusitiesk tą kelią“. Tu nusitiesi tą kelią, įmoką, kurią sumokėsi pagal tarybos sprendimą, sukompensuos su tavo išlaidomis, bet vis tiek tavo išlaidos gali būti – sklypą pirkai už 10-20 tūkstančių eurų, namą pasistatei už 100-150-200 tūkst. eurų, bet infrastruktūros išlaidos gali būti ir keli šimtai tūkstančių, ir 0,5 milijono“, – kalbėjo E. Klimas.
Architektas Rokas Mazuronis sako, kad labiausiai šis mokestis žlugdo statybas planuojančias logistikos ar sandėliavimo įmones.
„Lygiai taip pat yra kiti gamybiniai objektai, kuriems jau irgi atlikinėjame preliminarius skaičiavimus, kurių bendrastatybinė vertė yra 1,5-2 mln. eurų, o infrastruktūrinis mokestis gaunasi apie 600 tūkst. eurų. Verslai perskaičiuoja savo investicijas, perskaičiuoja atsiperkamumus ir iš naujo vertina savo plėtros galimybes šitame regione“, – sako architektas Rokas Mazuronis.
Advokatas Evaldas Klimas sako, kad didžiausias infrastruktūros mokesčio minusas yra tai, kad kaimyninės savivaldybės nesusiderino tarifų, tad statiniai gali pradėti dygti ties rajonų riba.
„Turime, pavyzdžiui, Vilniaus miestą, kuriame yra nustatyti įmokos tarifai 30-50 eurų už kvadratinį metrą ir Vilniaus rajoną, kur įmokos tarifas yra 0 eurų už būsimo pastato kvadratinį metrą. Akivaizdu, kad vystytojai dabar skaičiuoja ir žiūri – galbūt labiau apsimoka vystymą kelti į Vilniaus rajoną“, – pasakoja E. Klimas.
„Čia kyla klausimas dėl skaidrumo ir dėl atitikimo politikai, nes infrastruktūros mokesčio netaiko kai kurios rajoninės savivaldybės. O tai reiškia, kad žodžiais yra kalbama apie tai, kad reikia neišsiplėsti ir labai koncentruotai, kompaktiškai gyventi, o visais veiksmais yra rodoma į priešingą pusę“, – teigia Vilniaus meras Remigijus Šimašius.
Beje, Vilniaus savivaldybė neatmeta, kad infrastruktūros mokesčio tarifus skirstys ne tik pagal planuojamų statybų vietą mieste, bet ir statinių paskirtį. Taip padarė, pavyzdžiui, Klaipėda. Ten infrastruktūros mokestis didžiausias prekybos paskirties pastatams ir siekia apie 21 eurą. Rinkliava gyvenamiesiems, viešbučių, administraciniams, paslaugų, transporto, kultūros, mokslo, sporto, poilsio ir religiniams pastatams kone perpus mažesnis, o garažams, gamybos, pramonės sandėliams siekia vos penkis eurus už kvadratinį metrą.
