Šiandien Lina stebina savo aktyvumu ir neblėstančia šypsena. Moteris dirba socialine darbuotoja neįgaliųjų teatre bei savanoriauja prisidėdama prie kultūrinio gyvenimo puoselėjimo.
Vaikystė, kupina baimės ir ašarų
Problemos su sveikata, o konkrečiai su šlapimo takais, Linai prasidėjo dar beveik kūdikystėje ir sulaukus vos pusantrų metukų, teko ryžtis sudėtingai operacijai, po kurios laukė nuolatiniai vizitai pas medikus ir sveikatos stebėjimas. Kurį laiką to pakako, tačiau vėliau, kada mergaitei sukako dešimt metų, medikai jos inkstuose pastebėjo cistas.
„Pradžioje, aptikus cistas, gydymui teko vartoti vaistus, tačiau po metų cistos ėmė plisti ir vaistų neužteko. Reikėjo pradėti darytis hemodializes, kas man – esant vaikui, buvo tikra kančia“, – prisimena moteris.
Hemodializė – tai dirbtinis kraujo valymo būdas, kada paties žmogaus inkstai nebeveikia dėl inkstų nepakankamumo. Pašnekovė prisimena, kad prieš šią procedūrą ją, dar visai mažą mergaitę, apimdavo didžiulė baimė, lydima ašarų bei priešinimosi gydytojams.
„Hemodializės metu valant kraują buvo duriamos dvi didžiulės adatos, tad įsivaizduokite, kaip vaikui tai atrodo baisu, o šią procedūrą tekdavo kęsti net tris kartus per savaitę. Po jos jausdavausi labai prastai, grįžusi namo nebeturėdavau visiškai jėgų“, – kalba moteris.
Tuomet Lina privalėjo laikytis ir griežtos mitybos: atsisakyti saldumynų, vaisių bei kitų skanėstų, tačiau atsilaikyti prieš šias pagundas Linai pavykdavo ne visada. „Neatsispyrus saldumynams visų tyrimų rezultatai šoktelėdavo taip aukštai, kad ne tik itin suprastėdavo savijauta, tačiau ir visas organizmas pradėdavo save nuodyti“, – atskleidžia moteris.
Visgi, vėliau sprendimas buvo atrastas, kad saldumynais galima mėgautis iki hemodializės likus valandai, kadangi tokiu atveju procedūros metu iš kraujo yra išvalomos kenksmingos medžiagos. Tuomet, Lina prisimena, nevaržydama savęs valgydavo tai, ką labiausiai mėgsta ir tas akimirkas prisimena kaip didžiausią šventę.
Nežinia, kada vėl prireiks transplantacijos
Sulaukus trylikos metų Linai atsirado viltis pabėgti nuo hemodializių ir pradėti gyventi įprastą gyvenimą, kadangi mergaitei buvo planuojama atlikti inkstų transplantaciją. Donore tapo jos močiutė, tačiau transplantacija baigėsi nesėkmingai: močiutę ištiko infarktas, kraujo krešulys nukeliavo į inkstą ir šis tapo netinkamas. Taip Linai teko vėl sugrįžti prie varginančių hemodializės procedūrų.
„Antrą transplantaciją patyriau 15 metų. Žinau, kad gavau vyro inkstą. Transplantacija buvo sėkminga ir su inkstu pragyvenau 14 metų. Vis dėlto, po kiek laiko organas atsisakė, vėl teko grįžti prie hemodializės. Šiandien jau trys metai po trečiosios inksto transplantacijos, vėl džiaugiuosi pilnaverčiu gyvenimu, galiu valgyti viską ir tikiuosi, kad viskas klostysis tik gerai“, – tiki Lina.
Moteris šiandien spinduliuoja pozityvumu ir gera nuotaika tikindama, kad būtent liga ją išmokė į viską žvelgti šviesesnėmis akimis, labiau save mylėti bei vertinti gyvenimą. Tiesa, Lina priduria, kad niekada nežino, kada inkstai vėl gali atsisakyti bei prireikti dar vienos transplantacijos.
„Gyvenu įprastą gyvenimą, kaip ir visi, tačiau turiu neužmiršti, kad inkstai vėl gali bet kada sustreikuoti, vėl hemodializės gali tapti kasdienybe, tačiau tai nėra priežastis nesidžiaugti gyvenimu“, – šypsodamasi sako Lina.
