Nors vos išgirdę pavadinimą daugelis mano žinantys, kas slepiasi už šių žodžių, tačiau tenka nustebti – gardžius desertus kuria visai ne Elytė, o Viktorija Pancereva. Elytė – jos dukrytės Eleonoros vardo trumpinys, tapęs jos veiklos vizitine kortele.
Prisimindama, nuo ko viskas prasidėjo, 38-erių vilnietė neslepia – anksčiau nebuvo gaminusi jokių tortų ar desertų, tačiau visada mėgo pasmaližiauti. Prieš trejus metus pradėjus domėtis ketogenine mityba ir taikyti jos principus kasdienybėje, neliko kitos išeities, kaip tik ieškoti sveikesnės desertų alternatyvos su minimaliu kiekiu angliavandenių ir be cukraus.
„Aš visą laiką prie kavos turiu turėti kokį nors skanumyną, tad pradėjau domėtis, ieškoti receptų. Prieš trejus metus internete jų buvo nedaug, lietuvių kalba – visai mažai, tad ieškojau visur: itališkuose, angliškuose, amerikietiškuose puslapiuose. Susiradau porą receptų, pasigamindavau ir sau ragaudavau juos prie kavos“, – nusišypso Veronika.
Dėkinga šventėje sutiktai moteriai
Pirmąjį kartą savo kepiniais pavaišinti ne tik šeimos narius ir draugus ji išdrįso per vyriausiojo sūnaus ketvirtos klasės Kalėdų šventę. Tąkart pagamino ketogeninei mitybai pritaikytą biskvitinį tortą su grietinės kremu pagal savo receptūrą ir drebančiomis rankomis nešėsi į šventę.
„Pamenu, pastačiau jį per patį stalo vidurį ir vis galvojau: „Ar kas paragaus mano torto?“. Ką jūs galvojate – mano tortas nuo stalo dingo pats pirmas per kelias minutes.
Vaikai valgė pasigardžiuodami, o tėveliai labai nustebo ir klausinėjo, kas tai per tortas, kas jį atnešė – teko prisistatyti ir papasakoti, kad tai tortas be cukraus, miltų, glitimo. Visiems tai sukėlė nemenką nuostabą“, – prisimena ji.
Šventės metu ji susipažino su moterimi, kuriai visą gyvenimą bus dėkinga – sūnaus bendraklasės mama paprašė Veronikos pagaminti tortą vyro gimtadieniui. Šiandien pašnekovė su juoku prisimena, kaip nė nedvejodama sutiko pagaminti „Napoleoną“ ir tik namo sugrįžusi suprato, kad gaminti jo nemoka ir nė nežino, kaip tai daroma:
„Labai pergyvenau, gerai, kad turėjau dvi savaites iki šventės – visas dienas ir vakarus praleidau ieškodama informacijos, kaip jį pagaminti. Labai gerai prisimenu tas dienas – kaip aš pergyvenau...
Šiaip ne taip radau informacijos, žinojau, kad tešla turi būti kočiojama, traški, tad pradėjau bandymus. Mano didžiausia klaida buvo, kad aš tortą padariau, viskas pavyko, bet pati nė nebuvau jo ragavusi. Atidaviau drebančiomis rankomis.“
Visos baimės išsisklaidė sulaukus geriausių atsiliepimų ir pagyrimų, kad tortas ir gražus, ir skanus, visi valgė jį pasimėgaudami. Taip viskas ir įsisuko – žodis apie Veronikos desertus keliavo iš lūpų į lūpas, vėliau, susikūrusi socialinių tinklų paskyrą, susidomėjimo sulaukė ir ten.
Gamina ir su bambukų miltais
Pašnekovė nedvejoja, kad pačiu laiku pradėjo gaminti keto desertus – prieš trejus metus ši mityba populiarėjo ir po kiek laiko pasiekė populiarumo viršūnę. Ir Veronika nesnaudė, pirmuosius tortus gamino pagal receptus, rastus internete, o dabar gali pasigirti unikaliais ir vienetiniais desertais – viską gamina pagal savo pačios sugalvotą receptūrą.
Ji atvira, tai – tikras mokslas, kai reikia gaminti be įprastų ingredientų: baltų miltų, cukraus. Daugelyje kepinių pirmu smuiku griežia migdolų miltai, kuriuos visada persijoja, kad šie gautų oro, būtų puresni ir neliktų didesnių gabaliukų ir desertas tirptų burnoje.
„Dar vienas ingredientas, kuris yra labai įdomus ir mažai žinomas Lietuvoje – bambukų miltai, dar kitaip vadinamos bambukų skaidulos. Jos yra miltų tekstūros, bet visiškai be glitimo. Tam, kad iš jų kažką pagamintum, reikia žinoti, ką dėti, kad jie suliptų ar iškiltų.
Iš jų vienų nieko nepagaminsi, visą laiką maišau su migdolų miltais. Lietuvoje dar labai mažai kas juos žino ir, ko gero, niekas nenaudoja. Bet išmokus su jais dirbti, tai idealus pakaitalas paprastiems miltams“, – apie savo atradimą pasakojo V. Pancereva.
Neseniai jos virtuvėje atsirado ir atsparus tapijokos krakmolas, kurį sudaro beveik vien skaidulinės medžiagos. Iš jo gaminami skruzdėlynai ir žagarėliai. Kaip pati sako, turi ir daugiau idėjų, kur jį panaudoti, bet dar reikia laiko, kad spėtų visa tai įgyvendinti.
Saldumą kepiniams suteikia natūralūs saldikliai iš gamtos – ksilitolis, eritrolis, stevija. „Visi šie saldikliai yra žemo arba nulinio glikeminio indekso, tad nekelia insulino šuolių“, – paaiškina ji.
Skoniu užkariavo širdis
Beveik visas sudedamąsias dalis tenka siųstis iš kitų Europos šalių – ten ji randa ne tik produktus, kurie labiausiai pasiteisina gamyboje, bet ir geresnes kainas. Pavyzdžiui, kilogramas bambukų miltų svetur kainuoja 12 eurų, saldiklio – 9-10 eurų, o Lietuvoje kone trigubai daugiau.
Vis dėlto, nors ingredientai brangūs, pačių desertų kainos mažai kuo skiriasi nuo kitų gamintojų: torto kilogramo kaina svyruoja nuo 35 iki 40 eurų, eklerai kainuoja po 2,8 euro.
Kaip pati sako, visai negaila išleisti pinigus pasirinktiems produktams, nes desertai be baltų miltų, cukraus ir glitimo yra ne tik puikus pasirinkimas besilaikantiems keto mitybos. Veronikos desertai – vienas iš nedaugelio tinkamų pasirinkimų sergantiems cukriniu diabetu ar celiakija.
O pasirinkimas tikrai nemažas. Asortimente – daugiau nei 10 skirtingų skonių ir rūšių tortų bei kiti gardūs desertai.
„Vienareikšmiškai populiariausias yra „Napoleonas“ su bambukų ir migdolų miltais. Taip pat ir „Medutis“. Visi labai stebisi, kai pasakau, kad jis – be medaus, tačiau viskas įmanoma ir skoniu jis praktiškai niekuo nesiskiria nuo įprastinio ir yra visų mėgiamas, ypač vaikų.
Iš desertų visiškas topas yra eklerai. Prie jų dirbau gal pusę metų, eksperimentavau, bandžiau – lygiai po šešių mėnesių išsikepiau eklerus, nes pati jų labai norėjau“, – nusišypso.
Naujausias ir jau visų pamėgtas yra ir skruzdėlynas, gaminamas iš bambukų miltų ir atsparaus tapijokos krakmolo. Medaus pakaitalo receptą sugalvojo pati Veronika, be to, šis desertas beveik neturi angliavandenių, kaip ir visi kiti.
„Tortai turi ne daugiau penkių gramų angliavandenių 100 gramų, kai įprastame jų yra 35-40 gramų. Viename eklere yra vos 1,9 gramo angliavandenių“, – vardijo Veronika.
Ji džiaugiasi, kad tortus ir kitus desertus klientai pamilo iš pirmo kąsnio ir sulaukia pačių gražiausių atsiliepimų. Tai ne tik pakelia ūpą, bet ir veda į priekį, tad pašnekovė išduoda, kad dabar didžiausia jos svajonė – iš savo virtuvėlės išplaukti į platesnius vandenis. Greitu metu ji tikisi pakviesti į unikalių desertų desertinę Vilniuje, vėliau – kituose miestuose, o ateityje galbūt ir kitose Europos šalyse.
