Šis terminas puikiai pažįstamas ir žurnalistei bei vertėjai Rūtai Evelinai Šutinytei, kuri anoreksija susirgo prieš 28-erius metus.
Moteris valgymo sutrikimą gydėsi septynerius metus ir nors dabar jaučiasi sveika, tačiau prisipažįsta, kad viena anoreksijos pasekmė ją lydi iki šiol.
Vis dėlto moteris moka džiaugtis gyvenimu ir, nepaisant visų sunkumų, norėtų, kad ji ir jos mylimi žmonės gyventų 150 metų!
Lemtingas mokytojos komentaras
Kartu su Rūta Evelina pradėjus kalbėtis apie jos paauglystę, moteris ją prisiminė su šypsena. Ji pasakojo, kad visuomet buvo aktyvus vaikas ir turėjo mylinčią šeimą.
Tuo metu ji valgydavo viską, ką pagamindavo tėvai, ir ilgai lankė sportinius šokius, kurie leisdavo paauglei atsiskleisti ir būti fiziškai aktyviai. Rūtą Eveliną motyvavo šokių treniruotės ir konkursuose laimėta krūva diplomų.
„Buvau labai sveikas žmogus, augau mylinčioje šeimoje. Kiti sako, kad anoreksija serga paaugliai, kurių tėvai nemyli, tačiau aš su tuo nesutikčiau. Tėvai labai mane mylėjo.
Tuo metu buvau sportinių šokių šokėja. Laimėdavau daug pirmų vietų, dalyvaudavau konkursuose, bet paskui pasikeitė situacija – dėl tam tikrų priežasčių nustojau lankyti sportinius šokius.
Tuomet perėjau į modernius šokius mokykloje, pašokau keletą metų, bet paskui man ėmė nebepatikti drabužiai ir kiti dalykai, tad atsisakiau šios veiklos“, – apie tuometinę gyvenimo eigą pasakojo Rūta Evelina.
Nustojusi lankyti šokius pašnekovė prisipažino, kad pradėjo susidurti su svorio problemomis. Per mažas aktyvumo kiekis lėmė tai, kad moteris priaugo papildomų kilogramų.
Ji pasakojo, kad galbūt viskas būtų taip ir praėję, tačiau prisiminė lemtingą dieną, kuomet išgirdo ją giliai įskaudinusį komentarą:
„Atsimenu, kad vieną dieną lietuvių kalbos mokytoja, kuri buvo šokių mokytojos sesuo, ėmė prieš visą klasę mane gėdinti, kad „buvau tokia liepa, o dabar tapau stora, atsirado pilvas“.
Prieš visą klasę pažeminimą patyrusi paauglė Rūta Evelina jautėsi labai nemaloniai. Tuomet ji pradėjo ieškoti išeičių, kaip atsikratyti svorio.
Kalorijų skaičiavimas
Tuomet viskas ir prasidėjo – 16-metė Rūta Evelina ėmė ieškoti literatūros, kuri galėtų padėti numesti priaugtus kilogramus.
Paieškos neliko bevaisės – moteris surado knygą, kurioje buvo aiškinama, kaip veikia kalorijų skaičiavimas ir ėmėsi išsibandyti šią strategiją namuose.
„Aš tose knygose prisiskaičiau, kaip mažinti kalorijas ir kiekvieną dieną ėmiau rašytis į lentelę savo suvalgytų kalorijų skaičių.
Tam, kad geriau suprastumėte, pateiksiu pavyzdį: mamytė iškepdavo brokolių kotletus, o aš ant jų negalėdavau užsipilti nei aliejaus šaukštelio, nei grietinės, nei sviesto. Juk visa tai – riebalas, o riebalai gali priauginti svorį“, – apie tuometinę mąstyseną pasakojo Rūta Evelina.
Ilgainiui ši metodika moteriai suveikė taip, kaip ir buvo rašoma knygose, – ji ėmė netekti svorio.
Iš pradžių Rūta Evelina jautėsi gerai, galėdavo pasipuošti norimu trumpu sijonu, tačiau vėliau pastebėjo, kad svoris pradeda nebeataugti.
„Vėliau pamačiau save nuotraukose – buvau tikrai labai liesa ir išsigandau“, – kalbėjo ji.
Svėrė 37 kilogramus
Kartu su krentančiu svoriu silpo ir moters sveikata. Rūta Evelina pasakojo, kad nors ir mėgino valgyti taip, kaip anksčiau, svoris neaugdavo.
Tuomet prasidėjo įvairūs skrandžio skausmai, dėl kurių tėvai ją vežė pas įvairiausius gydytojus tam, kad šie padėtų.
„Kadangi visa tai vyko prieš maždaug 20 metų, niekas normaliai nežinojo apie anoreksiją. Dabar jau apie tai yra kalbama, yra Valgymo sutrikimų centras, o taip pat ligoninė Vasaros gatvėje.
Tiesą pasakius, atsimenu, kad prasidėjus bėdoms mane metus ar du pratampė pas gydytojus dėl skrandžio. Buvo baisu, turėdavau laukti tyrimų eilėse kartu su senjorais, nes buvau vienintelis jaunas žmogus ten.
Man vis reikėdavo atlikti gastroskopijos tyrimą, tačiau nustatydavo tik gastritą. Gydytojai nežinojo, ką daryti, nes man buvo prasidėję stiprūs skrandžio skausmai, kurių nebuvo galima paaiškinti. Teko gerti daug vaistų dėl skrandžio“, – atviravo pašnekovė.
Rūta Evelina pasakojo, kad blogiausias laiko tarpas buvo tuomet, kai ji jau mokėsi universitete, žurnalistikos studijose.
Tuo metu daugiausiai jos laiko užimdavo mokymasis ir vizitai pas gydytojus. Moteris prisipažino, jog tuo metu svoris buvo nukritęs iki vos 37 kilogramų.
Remiantis Medicinos mokslų daktarės Janinos Tutkuvienės metodinių rekomendacijų leidiniu „Vaikų augimo ir brendimo vertinimas“ (Vilnius, 1995 m.), šis svoris atitiktų 11-metės mergaitės svorį.
„Manęs kartais klausia, kaip aš reagavau, juk buvau prie pat mirties slenksčio, bet kai esi paauglys, tu nesuvoki to fakto, kad tavęs gali nelikti“, – apie baisiausią laiką pasakojo Rūta Evelina.
Paguldė į ligoninę
Norint atstatyti jaunos merginos sveikatą, medikai stengėsi jai padėti taip, kaip tik galėjo. Tuo metu jie pasiūlė išeitį – naują būdą, kuris organizmui gali suteikti reikalingų kalorijų.
„Iš pradžių aš į ligoninę nesiguliau, man rekomendavo namuose vartoti tokį kalorijų organizmui suteikiantį tirpalą. Tuomet tėvai dėjo visus pinigus, kad tik atsistočiau ant kojų, nes viską reikėjo kompensuoti patiems.
Iš pradžių bandžiau tą tirpalą gerti, o tuo pačiu ir maitintis, tačiau galiausiai mane paguldė į Santaros klinikas ir leido jį per nosį“, – kalbėjo Rūta Evelina.
Atsigulimas į ligoninę pašnekovei buvo į naudą. Paaiškėjo, kad reikalingų medžiagų leidimas per nosį buvo efektyvesnis, o tuo pačiu ji kasdien privalėdavo tinkamai maitintis.
Taip pat Rūta Evelina prisiminė, kad atsigulus į ligoninę, ji sutiko kitą merginą, kuri turėjo tą pačią bėdą. Tik ši mergina svėrė dar mažiau.
„Santaros klinikose aš sutikau merginą, kuri svėrė dar mažiau nei aš – vos 29 kilogramus. Aš atėjau kaip tik po to, kai ji atsibudo iš komos.
Atsimenu, kad atėjau pas ją, stengiausi jai padėti, sakiau, kad ji valgytų kuo daugiau. Papasakojau jai, kad aš ir pati darau viską, kad pasveikčiau, atsigaučiau. Teko guosti ir jos mamą“, – patirtimi dalijosi moteris.
Paklausta, ar toks susitikimas jos nesukrėtė, Rūta Evelina tikino, jog ne. Ji pasakojo, kad tuo metu jautė tik begalinį norą padėti sergančiai merginai. Iki šiol jos vienas iš pagrindinių gyvenimo variklių yra padėti savo artimiesiems ir kitiems žmonėms.
Moteris pridėjo, kad tokiame jauname amžiuje yra gana sunku suprasti, kas vyksta ir kokios to pasekmės. Tik vėliau galima realiai pažvelgti į situaciją ir suvokti žiaurią realybę.
Sveiko septynerius metus
Po ilgų dienų, praleistų Santaros klinikose, moteris keliavo į kitas klinikas, kur jai buvo suteikta pagalba. Labiausiai ji dėkojo savo tėvams ir pusseserei Aušrai, kuri, pamačiusi jos situaciją, nukreipė tinkamu keliu.
Rūta Evelina pasakojo, kad tuo metu pusseserė jai rekomendavo apsilankyti Žvėryne esančioje Aleksandro Alekseičiko klinikoje. Ji prisipažino, jog tai buvo pirminis dalykas, kuris jai padėjo.
„Pats A. Alekseičikas manęs tiesiogiai negydė, bet pati klinika man labai padėjo. Pamenu, kad ten būdavo griežta tvarka, rytais visada reikdavo išsiplauti palatą.
Bet paskui būdavo visokių įdomių užsiėmimų – gitaros vakarų, anekdotų vakarų, pasivaikščiojimų su pažįstamais vakarų, psichoterapijos. Tad klinika man labai padėjo susidėlioti viską į vietas“, – džiaugėsi Rūta Evelina.
Tiesa, moteris pridėjo, kad po laiko, praleisto minėtoje klinikoje, sekė jau nebe tokios malonios patirtys kitose ligoninėse, tačiau pagrindai savipagalbai jai jau buvo suteikti.
Rūta Evelina kalbėjo, kad visas laikas nuo 16 iki 23 metų buvo skirtas sveikti nuo anoreksijos. Ilgainiui jai pavyko pasiekti norimų rezultatų, priaugti pakankamai svorio.
Visgi, su kai kuriomis ligos pasekmėmis moteris kovoja ligi šiol. Pasak jos, po anoreksijos prasidėjusią depresiją jai jau pavyko suvaldyti, tačiau liko nerimo sutrikimas, kuris vis dar lydi ją kasdienybėje.
„Aš pati stengiuosi veikla ir darbais įveikti nerimą. Manau, kad jeigu ne anoreksija, to išvis nebūtų buvę“, – prisipažino ji.
Siuntė patarimą visoms
Šiuo metu Rūta Evelina jaučiasi laiminga. Moteris tikino, kad viskas jos gyvenime yra gerai – jai pavyksta maitintis taip, kaip ji nori, o ir svarstyklėse pasirodantys skaičiai jos negąsdina.
„Dabar sveriu 65 kilogramus, bet dėl svorio per daug nesijaudinu. Kadangi anoreksijos metu, kaip žinote, aš valgiau labai sveikai, dabar man jau norisi pasigaminti kažką aštraus, kad padidėtų apetitas, valgau picas, mėgaujuosi ir cepelinais su spirgučiais“, – džiaugėsi ji.
Tiesa, moteris norėjo pabrėžti, kad paauglės merginos yra labai jautrios. Pasak jos, komentarai apie kūno svorį nepraeina nepastebimi.
Anaiptol – jie kaip tik gali stipriai pakeisti jaunos moters suvokimą apie savo kūną ir grožį:
„Aš manau, kad visuomenės komentarai daro labai didelę įtaką valgymo sutrikimams. Pavyzdžiui, mokytoja ar iš aplinkos kažkas pasako, kad tu stora – tai gali paveikti.
Kiti galbūt pažiūrėjo laidą, kurioje kažkas meta svorį, kalba apie dailias kūno linijas. Manau kad šie dalykai labai prisideda, lieknumo kultas labai gajus.
Iki šiol man kartais pasako, kad štai pilvukas tavo matosi, bet kadangi man jau 44 metai, aš nebekreipiu dėmesio. Man mano pilvukas patinka.“
Šiuo metu Rūta Evelina norėtų išleisti knygą arba sukurti filmą apie anoreksiją, tačiau prisipažino, kad dabar tam vis neatsiranda laiko.
Ji pasakojo, kad galbūt tai yra ateities planas, kuris padėtų atskleisti ne tik gydymo „gėlytes“, bet ir dar didesnius „pragarus“, kuriuos teko pereiti.
