„Tokią mintį girdžiu dažnai ir ji nebūtinai būna išreikšta žodžiais, kartais žmonės tai parodo kitokiomis išraiškomis – per dėkingumą ar šypseną. Garsiai ištarti, kad man patiko laidotuvės, yra nepatogu, tai atrodo beprotiška.
Manęs viena moteris klausė, ar tinkama taip sakyti, kad man buvo gera laidotuvėse? Atsakymas taip, nes čia nekalbama apie tai, kad gera laidoti, netekti artimo žmogaus, ne. Laidotuvėse gali būti gera dėl to, kad yra ramu, viskas išpildyta, išjausta, išbūta ir išdalyvauta. Žmonėms patinka ta patirtis, kai jie pasijunta išbuvę laidotuvėse“, – sako vilnietė Nora.
Laidotuvės traukė nuo vaikystės
Ji dalijasi, kad kelias į dabartinę veiklą, lydėjimą laidotuvėse, buvo ilgas ir pirmąsias užuomazgas turėjęs dar vaikystėje.
„Mane nuo mažumės traukia laidotuvės. Tai skamba keistai, bet taip yra. Prisimenu, kai man buvo dešimt metų, mes laidojome prosenelį ir man patikėjo nešti jo nuotrauką į kapines. Aš buvau labai išdidi ir dabar suprantu, kad tas įdomumo ir noro įsitraukti jausmas mane lydėjo nuo vaikystės.
Nešiau tą nuotrauką ir galvojau, kaip prieš mane einantis duobkasys gali taip nepagarbiai elgtis mano ir mano šeimos atžvilgiu, eiti priekyje, juk aš žinau, kur yra duobė. Jau tada galvojau apie procesiją, tai turbūt anksti vaikystėje mane tai ir patraukė“, – pasakoja moteris.
Dar vieną tokį kaip kertinį lūžį į supratimą, kad palydėti laidotuvėse yra jos pašaukimas, ji išskiria savo tėčio laidotuves. Nora dalijasi, kad turėjo dovaną pusmetį laiko praleisti kartu su juo, atsisveikinti ir tarsi pasiruošti netekčiai. Galbūt dėl to laidotuvėse ji elgėsi labai natūraliai ir darė tai, ką tuo metu norėjo daryti.
„Laidotuvėse niekas nežino, ką daryti, bijo kalbėti, nes nežino, ką pasakyti. O aš apie nieką negalvojau, neturėjau laiko mąstyti, kaip čia reikėtų elgtis, aš tiesiog buvau. Sukau ratus apie tėvo karstą, dėliojau, keičiau gėlytes. Bandžiau nuvaikyti nuo jo musę, liesti šaltas rankas, glostyti galvą – viskas vyko labai natūraliai.
Neturėjau minties ar plano, ką dabar darysiu, ko negalima ir ką reikia daryti, aš tiesiog klioviausi savo impulsais, dariau viską vedina vidinio noro ir leidau sau būti. Ir man tai labai padėjo, nes aš laidotuvėse dalyvavau – per kažkokį judesį, lytėjimą man pavyko tai padaryti“, – pasakoja moteris.
Suprato, kad tai jos pašaukimas
Paskutinis įvykis, padėjęs jai galutinai įsitikinti, kad ji nori save realizuoti šioje srityje – prieš metus mirusios draugės mamos laidotuvės. Nora pasakoja, kad prieš pat kunigo atėjimą ir atsisveikinimą jos draugę ištiko priepuolis, stojo širdis, ji nieko negalėjo padaryti. Būtent tą akimirką pašnekovė suprato, kad kažkam reikia imtis iniciatyvos.
„Už 10 minučių turi ateiti kunigas, o ji niekaip negali nustoti drebėti. Mes kviečiame greitąją, visi pasimetę, brolis sako, kad tiek to, tegul važiuoja namo, juk čia laidotuvės ir viskas suplanuota. Man tai buvo nesuvokiama, juk dukra laidoja savo mamą, negi kažkoks laikas yra svarbiau?
Ėjau prie kunigo, laidojimo namų darbuotojų ir maldavau, kad duotų mums tik dešimt minučių. Jei po jų mums nepavyks atsistoti ant kojų, mes traukinio nestabdysime. Bet atvažiavo greitoji, suleido raminamųjų ir jai pavyko, man tai buvo kaip stebuklas, kad mums užteko tiek laiko.
Aš nežinojau, ką reikia daryti, bet kartais būna tokių akimirkų, kad tave kažkas neša į priekį ir tu turi prisiimti atsakomybę. Tąkart būtent taip ir buvo“, – sako Nora.
Ji neslepia, kad būtent po šio įvykio suprato, kokia reikalinga gali būti kito žmogaus pagalba kritinėje situacijoje.
„Visi tuo metu yra pasimetę, sutrikę, gedi ir aš pradėjau galvoti, kaip reikia viską apjungti, kaip būti tuo ryšininku žmogaus, kuris net negali ištarti žodžio, nueiti pas laidojimo namų vadovę ir paprašyti paslaugos.
Tai buvo toks lūžio taškas, kai aš važiavau namo ir savyje radau džiugesį. Grįžusi vyrui sakiau, kad tu juoksiesi, bet aš radau pašaukimą – manau, kad man reikia būti laidotuvių palydėtoja“, – sako vilnietė, įkūrusi ir internetinę svetainę baltojichrizantema.lt, kurioje dalijasi savo veikla.
Siūlo būti papildomu oru, kad būtų lengviau kvėpuoti
Moteris jau antrus metus ne tik dirba administratore Laidojimo paslaugų centre, bet ir asmeniškai sulaukia skambučių ar žinučių tapti laidotuvių palydėtoja. Nora sako, kad konkrečiai įvardinti, ką ji gali pasiūlyti, yra gana sudėtinga, nes kiekvienas atvejis yra unikalus, o ir jai tai vis dar yra kūrybinis ieškojimas.
„Čia nėra paslaugų paketas, kai tu gali pasakyti, kad teikiu tokias ir tokias paslaugas, kaina yra tokia ir tokia ar panašiai. Tai yra kūrybinis procesas, tobulinamas kiekvieną kartą. Aš tiesiog jaučiu, kad galiu padėti ir, jei kam nors mano patirtis rezonuoja, man tai yra dovana.
Vienam žmogui, pavyzdžiui, užtenka vieno skambučio ir jis nusiramina, išgirsta atsakymą į jam rūpėjusį vienintelį klausimą. Kitam reikia pagalbos laidotuvių metu nuo A iki Z ir net po to, čia yra labai individualu“, – sako Nora.
Ji savo veiklą lygina su pribuvėjos darbu: moteris atvyksta gimdyti į ligoninę, o šalia savęs turi dulą, kuri būna šalia, palaiko ranką ir suteikia ramybės. Panašiai yra ir su laidotuvių palydėtoja – žmonės dėl visų organizacinių dalykų kreipiasi į laidojimo namus, o šalia jų gali būti Nora, kaip pati sako, suteikti jiems papildomo oro, kad būtų lengviau kvėpuoti.
„Mes daugybėje vietų turime atsiduoti į svetimo žmogaus rankas, tai aš noriu, kad tas svetimas žmogus būtų maksimaliai savas. Aš nepretenduoju būti nei šeimos nare, nei geriausia drauge, aš tik noriu atiduoti savo patirtį, padėti, patarnauti.
Buvo toks atvejis, kad padėjau vienai šeimai ir pasakiau, kad vėliau su jais bus mano kolegė, kuri tikrai palydės, atsakys į visus klausimus. Jie pasakė: ne, Nora, mes norime, kad būtumėte jūs. Ne dėl to, kad aš kažkokia nepakartojama, bet atsiranda paprastas prisirišimo niuansas.
Aš visada siūlau būti tik tuo tarpiniu oru tarp visai svetimų žmonių, kurie ateina, uždaro karstą ir panašiai. Aš siūlau būti tik nematomu oru, kad šeima neturėtų aukoti savo laiko kur nors važinėjant, sprendžiant įvairius niuansus – aš galiu būti tas atstovas“, – dalijasi moteris.
Laidotuvėse niekas nėra privaloma
Ji neslepia, kad laidotuvių kultūra Lietuvoje vis dar grindžiama įvairiais prietarais ir tradicijomis, nors dauguma žmonių iš tiesų daryti vienų ar kitų dalykų visai nenori. Nora sako, kad nėra taisyklių, kaip tokiu metu reikia elgtis – kiekvienas žmogus su viskuo tvarkosi skirtingai ir privalu leisti tai daryti.
„Žmonės kartais sako, kad nekenčia laidotuvių, nes turi daryti tą, turi daryti aną, bet jie nieko neprivalo. Žmonės ir toliau labai daug dalykų daro iš inercijos, nes taip priimta daryti. Tokiais atvejais aš visada noriu užduoti klausimą – o kodėl?
Reikia kviesti giesmininkus – o kodėl? Kodėl turiu tai daryti? Ar aš iš tikrųjų to noriu? Žmonės sako: bet, Nora, taip juk reikia, ką kaimynai pasakys. O aš klausiu: kieno laidotuvės? Taip ir kalbamės nuo prietarų iki giluminių dalykų, nuo nuotraukos iki kodėl privalėčiau, nuo muzikos iki to, kad gal aš visai nenoriu eiti“, – sako laidotuvių palydėtoja.
Ji pastebi, kad kai kuriuos klausimus žmonės kartais užduoda ir po kelis kartus ir jaučia dėl to kaltę. Tačiau tai, anot pašnekovės, yra visiškai normalu – sudėtingose situacijose nėra nei blogų klausimų, nei per dažno jų uždavimo.
„Aš dažnai pabrėžiu, kad laidotuvės yra vienerios, jų nepakartosi ir tokios pat akimirkos nebebus, todėl kiekvienas jose turi išbūti taip, kaip jam tuo metu norisi. Manęs klausia – o galiu dar kartą suknelę pakeisti? Ar galiu į karstą įdėti paveiksliuką? Gali būti nuotraukos rėmelis auksinis?
Jis gali būti nupintas nors ir iš ramunių, suknelę galima keisti nors ir šeštą kartą, paveikslėlių į karstą dėti irgi nors šešis. Čia nėra jokių taisyklių ir žmonės neturi jaustis blogai dėl savo norų“, – pabrėžia moteris.
Ryšys užsimezga visam gyvenimui
N. Išganaitienė sako, kad dar pakankamai mažai žmonių žino, kad į laidotuves galima pasikviesti palydėtoją, todėl sunku apibrėžti, kaip dažnai ji tai daro.
„Pavyzdžiui, gegužės mėnesį turėjau dvejas laidotuves, o birželį niekas neskambino. Savo darbe, laidojimo paslaugų centre, aš kone kasdien padedu žmonėms su laidotuvėmis, bet palydėtoja būnu rečiau, dar mažai kas apie tai žino.
Žinoma, tuo metu aš atiduodu daug energijos, todėl nesinorėtų, kad laidotuvių būtų per daug. Tu savęs daug atiduodi ir fiziškai, ir emociškai, todėl po to reikia laiko atsigauti, ištrūkti kad ir prie jūros, jog ji atgaivintų protą“, – sako Nora.
Ji neslepia, kad dėl patiriamų sunkių emocijų iš pradžių daug kas nesuprato, kodėl ji savo noru eina į laidotuves, tačiau savo sprendimo moteris nė kiek nesigaili.
„Mano visa giminė sakė apmąstyti, juk tai labai sunkios patirtys, tiek daug netekties, skausmo, ašarų. Labai gerai, kad aš jų neklausiau, nors buvo toks vidinis balsas, kaip čia viskas vyks. Negaliu to paaiškinti žodžiais, nes ėjau dirbti vedina savo vidinės intuicijos, o mane į priekį varė džiaugsmas, nors grįžau po laidotuvių“, – dalijasi vilnietė.
Ji prisimena ir vieną konkretų įvykį, kurį daugeliui gana sunku suprasti. Nora padėjo tėvams, kurie laidojo mažą mergaitę, tragiškai žuvusią autoavarijoje. Mergaitė buvo tokio pat amžiaus kaip ir Noros dukra, tačiau ji sako, kad tą akimirką jų visiškai nesiejo.
„Manęs klausė, kaip tu gali laikyti ją ant rankų, kai ji šalta ir mirusi, o pati turi dukrą, kuriai tiek pat metų. O aš nežinau, manęs tuo metu nėra. Aš matau tik vieną dalyką – tą mirusią mergaitę, noriu patarnauti jai ir jos šeimai, kuri buvo sutrikusi, šiek tiek anapus visko.
Jie laikėsi labai tvirtai, bet jiems vis tiek reikėjo apglėbimo. Aš pakalbėjau su moterimi ir leidau savo impulsui ją tiesiog žmogiškai apkabinti. Tas judesys man ir užuojauta, ir palaikymas, – pasakoja Nora.
Moteris atskleidžia, kad po tokių patirčių žmonės labai suartėja ir tarp jų užsimezga ryšys, kuris gali tęstis ir visą gyvenimą.
„Man tie žmonės pasidaro absoliučiai brangūs, jie vienareikšmiškai tampa mano erdvės žmonės ir mes bendraujame. Kartais susirašome, susiskambiname, kartais kviečia į svečius. Mes turime vietą vienas kito širdyje.
Kartais skausmas ateina po laidotuvių, man pačiai taip buvo – labiausiai raudojau praėjus dviem savaitėms po tėčio laidotuvių. Tokiomis akimirkomis yra labai gera, kai būna žmogus iš tos pačios temos, viską matęs ir suprantantis, ką tu jauti“, – neabejoja laidotuvių palydėtoja.
Mirtis ir gyvenimas yra labai susiję dalykai
Nora pastebi, kad žmonėms dar pakankamai sunku kalbėti apie mirtį ir laidotuves, šių žodžių yra tarsi vengiama, todėl ji nori kuo labiau kelti šią temą.
„Mirties tema skatina ne daugiau mirčių, o tik didesnį norą gyventi. Ji yra neišvengiama, mes visi mirsime ir, kai apie tai pagalvoji, atsiranda didesnis noras gyventi ir džiaugtis šia diena. Aš nebijau mirties, aš kasdien švenčiu savo gyvenimą. Ir kiekvieną dieną rašau nekrologą. Toks paradoksalus dalykas, bet kur daug mirties, ten labai daug ir gyvybės“, – kalba vilnietė.
Ji sako, kad mirtis ir gyvenimas yra labai susiję dalykai, o tai ypač suprato, kai tik pradėjo dirbti.
„Mes laidojome moterį, kuri tragiškai žuvo kitoje šalyje. Ji buvo nuostabaus grožio, o nekrologe aš rašiau savo gimimo metus – 1975. Tada grįžau namo, atsibudau naktį ir savo vyrui kartojau, kad aš noriu gyventi. Labai aiškiai supranti, kad mirtis yra čia pat ir nešvęsti gyvenimo...
Man tada ir rytinė kava pasidaro be galo skani, nes aš galiu ją gerti, jausti jos šilumą, skonį. Aš galiu liesti, matyti, džiaugtis, šokti, puoštis. Aš privalau švęsti, nes dar turiu dovaną gyventi. Ta moteris jos jau nebeturi, todėl man nesąžininga jos atžvilgiu nebegyventi“, – sako Nora.
