Mergaičių mama Guoda Pareščienė šypsosi – vasara buvo skirta tik poilsiui ir kelionėms po Lietuvą ar artimiausias šalis, tačiau dukros nenustygdamos vietoje laukė mokslo metų pradžios, kada ir vėl galės nerti į savo kūrybines veiklas.
Gabrielei šie metai išties ypatingi, daug laiko ji svajojo mokytis šokti baletą – ši svajonė išsipildė prieš kelis metus, kai mama pagaliau leido lankyti privačią baleto studiją, o dabar ji pasiekė dar vieno užsibrėžto tikslo, nuo rugsėjo mokosi M. K. Čiurlionio menų mokykloje, baleto klasėje.
„Ji labai laukė mokslo metų pradžios, nes nauja mokykla, nauji draugai. Žinoma, buvo ir baimių kaip viskas pavyks, kokia bus nauja aplinka, bet ji norėjo, ilgai kalbėjomės apie viską prieš stojimus, sprendimo laisvė buvo palikta jai pačiai“, – sakė mama.
Sesių pilna visur
Gabrielės pilna visur: senojoje mokykloje ji aktyviai dalyvaudavo renginiuose, pasirodydavo talentų šou, olimpiadose, taip pat lankė dramos studiją, savo gyvenimo ji neįsivaizduoja ir be dainavimo – praėjusiais metais pasirodė Vilniaus mikrorajonų, Grigiškių ir Trakų, eglių įžiebimuose, nuolatos vyksta į Respublikinius ar Tarptautinius vokalo konkursus, kur dažniausiai skina aukščiausias ar prizines vietas.
Aktyviai dainuodama nuo ketverių metų mergaitė yra dalyvavusi apie 65-iuose konkursuose Lietuvoje ir už jos ribų, taip pat miesto šventėse, projektuose. Gabrielę taip pat galime išvysti TV ar foto reklamose, laidose.
„Pastaruosius kelerius metus ji lanko ir Vilniaus miuziklo mokyklą, kartu su nuostabia vokalo mokytoja Ingrida Žiliūte ne tik dainuoja, bet ir dalyvauja įvairiose šventėse, parodose, knygų pristatymuose.
Mūsų mokytoja turi tiek daug įvairių projektų, veiklų ir įdėjų į kurias įtraukia vaikus, kad kartais net nespėju sužiūrėti, kur jos dalyvauja“, – juokiasi G. Pareščienė. Mokytoja turi stebuklingą ugnelę ir begalo didelę širdį kurią perduoda vaikams ir tampa jų drauge.
Užimtumu nenusileidžia ir Deimantė, mama juokiasi, kad ši baigia pralenkti sesę, mat jų charakteriai – skirtingi: Gabrielę mama vadina diplomatiška, kuklesne, labai atsakinga, ta, kuria galima pasitikėti, o mažoji yra visiška jos priešingybė – labai komunikabili, tikras vijurkas, jos pilna visur. Ir visada su šypsena, ji jau atsikelia pozityvi ir būna tikras spindulėlis aplinkiniams.
„Mažoji lankė dramos studiją, įrašinėja vaikiškas dainas, įgarsina filmus, dažnai filmuojasi reklamose, įvairiose televizijos vinjetėse, ji visada su šypsena, aktyvi – kameros ją myli.
Deimantė taip pat dainuoja nuo ketverių metų, tik gal kiek mažiau intensyviai, puikiai pasirodė „Dainų dainelėje“, turi ne vieną apdovanojimą savo kolekcijoje, groja būgnais „Yamahos“ muzikos mokykloje, pastarieji jai labai patinka. Labai nori lankyti ir gatvės šokius – šiemet bandysime, žiūrėsime, kaip seksis ir ar bus laiko“, – pasakojo pašnekovė.
Pirmoje vietoje – mokslai
Nors mergaičių gyvenimuose veiklų – daugybė, mama džiaugiasi, kad jos viską, ko imasi, daro su didžiuliu užsidegimu ir meile.
Kita vertus, kaip sako Guoda, jei kažko nenorėtų daryti, ir nedarytų, nes leidžia pačioms išsirinkti, kokius būrelius lankyti, o kartais tenka net pristabdyti, nes jei tik galėtų, tikriausiai imtųsi ir dar daugiau veiklų:
„Nenoro nebūna, nes tai yra jų sprendimas, aš vadovaujuosi tuo, kad vaikai daro tai, ką jie nori, tai jų pasirinkimas kurį suderiname tarpusavyje pagal galimybes. Kiekvienais metais, kai ateina sezonas, visada klausiu, ką norite daryti toliau, kurias veiklas tęsti, gal kažko norite atsisakyti ar išvis nieko nedaryti ir labai džiaugiuosi, kai tos veiklos ir jų pasirinkimas yra tęstinis.
Kartais nuovargis yra didesnis man nei vaikams, kadangi gyvename miesto pakraštyje, kasdien pasiimu iš mokyklos ir vežu didelius atstumus į būrelius, bet kol jos turi noro, kol neatėjo paauglystė, kai užsidarai ir nieko nebenori, sakau, kad gerai, darome, kitą sezoną matysim, ką darysim toliau.“
Guoda atvira – norint, kad diena praeitų sklandžiai, viską reikia gerai sustyguoti, gyventi pagal atidžiai suplanuotą ritmą ir laikytis susitarimų. Vienas jų, kad mokslai, namų darbai ir knygų skaitymas yra pirmieji prioritetai, tik po to – norimi užsiėmimai, tačiau joms puikiai lieka laisvo laiko stalo žaidimams kuriuos labai mėgsta, buvimui lauke ar tiesiog vaikiškiems žaidimams.
Su mokslais mergaitės draugauja, abi yra klasės pirmūnės, Gabrielė gauna gabiems mokiniams skirtą stipendiją jau antrus metus iš eilės, tiesa, Deimantė baigė dar tik pirmąją klasę, tad kol kas sunku spręsti, kaip bus toliau, mat jau dabar būna atvejų, kai tenka akyliau prižiūrėti, kad laikytųsi susitarimo.
„Dukros visiškai skirtingos. Mažoji gali atbėgti, kartais pusiau padaryti namų darbus ir viskas, o Gabrielė – labai atsakinga, matyt, nuo mažumės. Buvo tik pora kartų, kad ji nespėjo kažko padaryti, tada kėlėsi anksčiau ir ėjo pabaigti daryti namų darbus.
Galbūt tai jos charakterio bruožas, atsakingumas nuo pat vaikystės, kad turi padaryti tai, ką esame sutarę. Susitarimas, kad reikia tvarkingai mokytis, nes kitaip nebus būrelių, turbūt taip pat motyvuoja“, – sako Guoda.
Diena suplanuota nuo A iki Z
Galioja ir dar viena taisyklė, kad mergaitės mokslo metų eigoje eina miegoti apie 21 val., kad gautų pakankamai poilsio ir visą dieną pakaktų jėgų.
Už viso to visada stovi Guoda – ji juokiasi, kad net draugės vis traukia per dantį, jog yra labai organizuota ir turbūt dirba ne savo veikloje (G. Pareščienė vadovauja savo įkurtai personalo atrankų agentūrai), nes planavimas jai sekasi puikiai.
„Aš mėgstu viską iš anksto susiplanuoti, pasilikti laiko rezervą, niekada nevėluoti, nes nemėgstu vėluojančių ir žodžio nesilaikančių žmonių. Neslėpsiu, kartais pavargstu, perdegu, ypač kalėdiniu sezonu, bet tada sakome „stop“, kažko atsisakome, kartu paiilsime.
Bet mano darbas dėkingas, kompiuteriu galiu dirbti iš bet kurio pasaulio krašto, tad ir susidėlioju darbus taip, kad galėčiau vežiodama vaikus kartu ir dirbti, ir komunikuoti ar susitikti su klientais, bei užsiimti įmonės veikla.
Kol dukros kokiame būrelyje, aš sėdžiu prie kompiuterio ir dirbu – kaip ir didžioji dalis tėvų. Tokios mamų pareigos“, – šypsosi ji.
Be viso to, Guoda dar spėja mergaitėms nuolat pagaminti šviežio, naminio maisto, kiekvieną rytą dukros į mokyklą iškeliauja su maisto termosais, pietų dėžutėmis, Deimantė kartais pavalgo mokyklos valgykloje, o štai Gabrielei tenka vis įdėti šilto maisto – valgykloje ji valgo retai. Pasiemus po pamokų kuri važiuoja į būrelius taip pat visada gauna šilto naminio maisto.
Išties, dukrų skirtumai išryškėja ir jų mitybos įpročiuose. Mamos teigimu, mažesnioji mėgsta kolą, nors ir geria ją gan retai ir mažiau išranki maistui, o štai vyresnioji mėgsta sveikai maitintis, nemėgsta jokių gazuotų gėrimų, traškučių, prieskonių, nes jai tai tiesiog neskanu.
„Kažkam tai svajonė, o aš kartais norėčiau, kad nusipirktų maisto mokykloje ir nereiktų dėl to sukti galvos, nes su termosų vežiojimu sudėtinga, bet gal skonio įpročiai pasikeis ir naujoje mokykloje maistas bus labai skanus“, – šypteli.
Tarp visų veiklų ir darbų, be abejo, pavyksta rasti laiko ir pramogoms – trijulė kartu keliauja, mergaitės mėgsta eiti į renginius, teatrą, edukacijas ar gamtą , nepraleidžia ir mieste vykstančių renginių, dievina vandens ar atrakcionų pramogas. Su draugais mėgstame keliauti ir po Lietuvą ar išvykti į svečias šalis, Legolandą ar kt. Kaip sako mama, dukros – ne materialinių dalykų, o emocijų ir įspūdžių kolekcionierės.
„Ir aš vadovaujuosi mintimis, kad tokiame amžiuje jau geriau patirti įpūdžius nei pirkti daiktus ar žaislus. Net ir gimtadieniams jos prašo ne daiktų, pavyzdžiui, neseniai atšventėme Gabrielės jubiliejų ir ji iš vaikų paprašė žurnalų prenumeratų, dovanų kuponų veikloms arba pinigėlių į taupyklę, kad galėtų prisidėti prie svajonių – dukros labai nori į Disneilendą“, – pasakojo G. Pareščienė.
Turi patarimų visiems
Mamai įtemptas dienos ritmas – toli gražu ne naujiena, tenka laviruoti tarp daugybės reikalų ir sukti galvą, kaip efektyviai susiplanuoti laiką. Paklausta, ko palinkėtų tėvams prasidėjus mokslo metams, ji nė nedvejodama sako – viskas yra įmanoma, jei tik norime:
„Pirmiausia, klausykite vaiko, ko jis nori, leiskite vaikui išbandyti visas sritis, neverskite lankyti būrelio, jei vaikas nebenori, jis būtinai atras savo aistrą. Pasitikėkime vaikais, suteikime jiems pareigų, kartais vienaip ar kitaip apdovanokime, leiskime ir jiems susiplanuoti savo laiką, pasigaminti dienotvarkę ant šaldytuvo, jie patys susidėlios taip kad spėtų viską tame tarpe ir pažaisti ar tiesiog nieko neveikti.
O susiplanuoti, manau, vienaip ar kitaip viską įmanoma, kai kurie tėveliai gali prisiderinti darbus, galima derinti ir būrelius, juos lankyti mokyklose, šalia namų, paprasčiausiai reikalinga dienotvarkė, planas, nuo kurio reikia stengtis nenukrypti ir vaikai prie jo pripranta.
Ir leiskime vaikams būti šiek tiek atsakingesniems patiems už save. Jeigu jie kažką pamirš, pavyzdžiui, įsidėti šokių aprangą, nors šiandien eis į šokių būrelį, tai kitą kartą jau tikrai nepamirš.
Duokime laisvę vaikams priimti sprendimus, sustrateguokime jų dienotvarkę kartu su jais, žaiskime kartu, stebėkime, būkime kartu tiek, kiek galime, leiskime vaikams eiti link savo svajonės ir nesvarbu, jeigu ji ir po metų ar kelerių pasikeis, bet šiandien jiems tai yra jų pati svarbiausia svajonė, todėl privalome jais tikėti ir pasitikėti.“
