Eglė – gydytoja chirurgė, Žilvinas pagal išsilavinimą – statybų inžinierius, dirbantis statybos produktų sertifikavime. Tik dvaras jų rankose atsidūrė ne iš meilės statyboms, o bitėms, gamtai ir šilta aura apsuptoms senoms sodyboms.
Žilvinas pasakoja, kad bites netoli Šiaulių laikydavo jo senelis, mokęs jį su broliu bitininkystės subtilybių, jiedu vis nuvykdavo padėti prižiūrėti avilius, tačiau išvykus studijuoti laiko bičių priežiūrai vis buvo maža.
Netekus senelio, garbaus amžiaus močiutė, kurią Žilvinas meiliai vadina seneliuke, nebepajėgė viena apeiti bičių, tad į pagalbą skubėdavo kartu su broliu. Jau tada, prieš daugmaž penkerius-šešerius metus, kilo noras įsigyti sodybą, kurioje galėtų gyventi ir atsivežti senelio palikimą – avilius ir bites.
Dvaras – sena žmonos svajonė
Ne vienerius metus aviliai stovi šalia draugų sodybos, bet mintis turėti savo kampelį, kur galėtų jomis rūpintis, neišblėso. Pirminis Ž. Kungio noras buvo įsigyti sodybą, kur iškart galėtų apsigyventi ir laikui bėgant tvarkytis. Beieškant geriausio varianto įvyko pažintis su žmona Egle, kuri turėjo vieną aiškų norą. „Žmonos noras buvo turėti dvarą – ji labai to norėjo“, – nusišypso Žilvinas.
Kurį laiką idėja taip ir tebuvo idėja – kartas nuo karto peržvelgdavo skelbimus, bet tuo viskas ir pasibaigdavo. Pašnekovas skaičiuoja, kad intensyvios sodybos paieškos prasidėjo 2021-aisiais – tada nusprendę, ko iš tiesų norėtų, pradėjo atsirinkinėti skelbimus, skambinti savininkams ar brokeriams, vykti į apžiūras. Tik dar prieš pirkdami iškart nusprendė – sodybą įsigys iš savo santaupų, o likusias lėšas skirs remontams.
Taip beieškant į akį krito skelbimas, kad parduodamas senas molinis dvaras Zarasų rajone, Navikų kaime. Registrų centro duomenimis, jis pastatytas 1930 metais, tačiau tikrieji statybos metai kol kas neaiškūs.
„Juokais nusiunčiau skelbimą žmonai ir pasakiau: „Žiūrėk – dvaras, kaip tik tau“. Iš pradžių pasijuokėme, paskui, kai nuvažiavome apžiūrėti, likome užburti. Iš visų žiūrėtų sodybų dvarelis atrodė geriausiai, paliko nemažą įspūdį“, – prisimena vilnietis.
Išskirtinis pirkinys – iškart po vestuvių
Vos tik pamačius dvaro nuotraukas į akis krito kolonos prie įėjimo ir aukštos lubos pirmame aukšte. Žilvinas atviras – kurį laiką dar nebuvo nusprendę, kad įsigys šį dvarelį, bet laikui bėgant klausimų nebeliko.
„Pirmą kartą į dvarelį atvykome 2022-ųjų liepą ar rugpjūtį, rugsėjį susituokėme ir po kelių dienų ar savaitės pasirašėme sutartį su pardavėju, – pasakojo pašnekovas, o pajuokavus, kad dvaras buvo vestuvinė dovana, nusijuokė. – Nežinau, ar tai galima pavadinti dovana, bet juokiamės, kad povestuvinės atostogos praleistos ten, tvarkantis.“
Pastatus sutuoktiniams pavyko įsigyti už itin gerą kainą – devynis tūkstančius eurų. Jiedu vis pasvarsto, kad galėjo įsigyti ir pigiau, mat savininkas, iš kurio įsigijo dvarelį, jį nusipirko aukciono metu.
„Sau turime priekaištą – per vėlai prisiminėme, kad vyksta tokie dalykai, kaip nekilnojamojo turto aukcionai, bet ką padarysi. Pasijuokiame, bet grįžtame į realybę – mums vis tiek pasisekė“, – nusišypso pašnekovas.
Žilvinas pasakoja, kad nedidelę kainą lėmė tai, kad buvo parduodami pastatai be žemės sklypo – vėliau sutuoktiniai įsigijo ir žemės sklypą. O tada prasidėjo didieji tvarkymosi darbai.
„Savaitę laiko skyrėme kuopimui to, kas buvo sunešta į vidų – šiukšlės, seni rūbai, supuvę baldai – viską ardėme, dėjome į maišus ir krovėme šiukšlių labirintą kieme“, – pirmuosius darbus prisiminė jis.
Dvare verda darbai
Paklaustas, kokio stovio buvo pastatai, kai pirmą kartą juos išvydo, Žilvinas pasidžiaugia, kad gyvenamasis pastatas – dvarelis – gan geros būklės, tačiau yra trys kritinės vietos, nuo kurių reikės pradėti darbus.
„Stogas ganėtinai geros būklės, tik reikės perrinkti iš naujo, kadangi jis čerpinis, galėsime panaudoti tas pačias čerpes, nuimti ir perdėti iš naujo. Ir gegnių skaičių reikės didinti, kadangi jos išdėliotos nemažais atstumais, o reikės šiltinti stogą, tad atstumą reikės kažkiek sumažinti.
Daugiau, kaip ir daugelyje sodybų – pro langus, duris, kiaurai pučia vėjas, reiks įsirengti nuotekų įrenginius, šildymą, o vėliau beliks įsikūrimas, baldai“, – nusišypso pašnekovas.
Kluonas, esantis šalia gyvenamo namo, taip pat neblogo stovio – jis rąstinis, tačiau rąstai gerai išsilaikę, nesutrešę, tereiks sutvarkyti stogą. Prasčiausia ūkinio pastato būklė – pusė stogo buvo įgriuvę, dar tikėjosi, kad kita pusė atlaikys žiemą, tačiau prieš keletą savaičių atvykus į dvarelį stogą jau rado visiškai nugriuvusį.
Visus darbus jie planuoja atlikti patys, su šeimos ir draugų pagalba, tik šiuo metu koją kiša nemažas atstumas iki dvaro – vien kelionė į vieną pusę užtrunka porą valandų, tačiau sutuoktiniai jau įsigijo namelį ant ratų, kurį pasistatys sodybos kieme ir atšilus orams ten galės gyventi ir nuveikti daugiau.
Kol kas artimiausiuose planuose – senų, sutręšusių medžių, augančių šalia pastatų, šalinimas, taip pat kelmų šalinimas ir sklypo frezavimas, kad galėtų užsisėti žydinčią pievą ir galiausiai įsirengti daržą, kurį turėti nekantrauja Eglė.
Seno dvaro istorija gniaužia kvapą
Darbai kruta ir gyvenamajame name. Sutuoktiniai turi tikslą išsaugoti kuo daugiau dvaro autentikos – atkurti durų formas ir raštus, palikti balkoną su kolonomis, čerpinį stogą. Nors pasvarstymų buvo įvairių, galbūt paprasčiau būtų viską pradėti nuo nulio, galiausiai išsigrynina aiškus tikslas – prikelti dvarą naujam gyvenimui.
„Žinoma, kad darbo bus daug, bet kas laukia, matysime eigoje. Juokiamės, kad susiplanuoji darbą, pradedi daryti, bet prie jo atsiranda dar dešimt papildomų darbų ir jau nebežinai, kaip verstis per galvą.
Buvo, kas sakė, kad būtų paprasčiau nugriauti ir pastatyti naują, kiti sako – galėjome nusipirkti sklypą kur nors netoli Vilniaus ir ten pasistatyti namą. Porą savaičių atgal bėgo tokios mintys, kad gal būtų geriau griauti, atstatyti naujai, bet pradėjau žvelgti į gyvenimą nuo vaikystės – ir tėvai, ir seneliai mokino, kad jei koks daiktas sulūžta, gali jį sutvarkyti, nereikia išmesti ir pirkti naujo.
Dabar mes turime palūžusį daiktą, bet tikrai jį galime sutvarkyti. Turime jėgų, turime laiko, esame dar jauni. Kaip juokiasi mūsų tėvai, galime ir kalnus nuversti – manau, šį kalną pavyks ne tik nuversti, bet ir perlipti net nepajutus“, – su šypsena ir entuziazmu sako Ž. Kungys.
Juolab, norisi išsaugoti ir istoriją – dvarelio statybų pabaiga Registrų centre registruota 1930 m., bet yra informacijos, kad nuo 1853 m. čia gyveno bajoras Vadišius, valdęs apie 100 hektarų žemės. Kol kas daugiau išsiaiškinti pavyko ne itin daug ką – sovietiniais metais čia buvo padarytas tributis, gyveno trys šeimos.
Sutuoktiniai svarsto, greičiausiai čia galėjo būti apgyvendintos kolūkiečių šeimos iš netoliese buvusio kolūkio, tačiau kol kas tai – tik spėlionės. Sako, kai turės daugiau laisvo laiko, nuvyks į Zarasus pasidomėti dvaro istorija plačiau.
Ateityje dvaras atgims naujam gyvenimui
Paklaustas, kada jau planuoja apsigyventi dvarelyje, Žilvinas su šypsena atsako bijantis ką beplanuoti – nežinia, kiek laiko prireiks. Pirminis planas buvo viską užbaigti per penkerius metus. „Iš jų beliko keturi“, – nusijuokia jis.
Planus kiek pakoregavo ir šeimos pagausėjimas, bet darbai nestoja. Ir planų, kaip ir kas čia atrodys, avantiūrai pasiryžusiems vilniečiams netrūksta – pašnekovas džiaugiasi, kad nusipiešta vizija, kaip atrodys gyvenamasis namas, abiem labai patinka.
Kluone sutuoktiniai norėtų įrengti patalpas, kur galėtų vesti edukacijas apie bites, jų gyvenimą ir produktus, sako, norėtų bendradarbiauti su mokyklomis ir darželiais, supažindinti vaikus su bitininkyste.
Tvarte planuojamos įrengti gamybinės patalpos, dirbtuvės – vieta, kur galėtų sukti medų, jį išpilstyti, sandėliuoti, o prireikus ir kokį bitininkystės rakandą susitvarkyti. Be to, ūkinio pastato gale yra nedideli griuvėsiai – juos planuoja atstatyti ir čia laikyti paukščius, gyvulius.
Ūkiniame pastate jie norėtų padaryti ir mansardinį aukštą, tik dar tiksliai nežino, ką ten įrengs – gal nedidelį biurą, o gal poilsines patalpas. Laiko priimti sprendimą dar yra, o kol kas tenka raitotis rankoves ir kibti į darbus svajonės išsipildymo link.
„Vėlgi, tai dabartiniai planai, kaip bus pradedant daryti ir iki to priėjus – nežinia, planai gali kažkiek pasikeisti, gali ir stipriai pasikeisti. Darysime ir matysime“, – su šypsena priduria Ž. Kungys.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
Bet ,reiks ir padirbeti...nes darzai isdziusta,nueda,..o,jei lietus ir lietus ir vel blogging.Nes as zinau,gyvenau kaimiska gyvenima,o dabar nieko nesodinam, tiesiog poilsinis,tik grybauti ir uogauti einam,dar zvejoti retkarciais. Na,nebera sveikateles..jau seni..dabar jaunimas ten,bet tinge dirbti,kaip dirbom mes.Linkiu geru darbu, grazing sodybos..Dvaras..bus prikeltas is pelenu. Miela ir manonu,ner geriau kaip nuosavam kaime, savo name.
Bus tikrai sunku bet abipusis sutarimas ir meilė tarpusavy ir gamtai padės viską įveikti
Didžiuojuosi jūsų pasiryžimu didžiausios sėkmės jums
Jie ir Marcinkevicius dergia...
