Pirmąsias naujo A lygos sezono rungtynes šį vakarą Vilniaus „Sportimos“ arenoje tarp „Žalgirio“ ir „Trakų“ galite žiūrėti tiesiogiai per TV6 ir portale tv3.lt nuo 18 val.
Kaip garsus portugalų treneris Andre Villas-Boasas, šiuo metu treniruojantis Sankt Peterburgo „Zenit“, taip ir V. Dambrauskas futbolą čiupinėti iš arčiau pradėjo ne aikštėje kaip žaidėjas, o kopdamas trenerio profesijos karjeros laiptais.
Pernai su žaliai baltais Lietuvos čempionu tapęs ir šalies taurę laimėjęs 39 metų futbolo specialistas iš Pakruojo futbolo mokslus krimto Anglijoje. Prieš pirmąją naujo A lygos sezono dvikovą su „Trakais“ V. Damrauskas tv3.lt pasakojo ne tik apie pasikeitusią „Žalgirio“ komandą, ambicijas, svajones, bet ir kelią į trenerio kėdę, gerus pavyzdžius, „Manchester United“ ir šachmatus.
– Sezono premjera – LFF Supertaurė – atrodo pavyko puikiai, ar tokios pačios pradžios tikitės ir A lygoje?
– Su „Trakais“ tikimės pergalės. Tam ruošėmės. Žaidėjai ir treneriai laukia tos pradžios. Visada maloniau sezoną pradėti nuo pergalės, ką ir padarysime.
– Kiek iki galo padarėte taip vadinamus „namų darbus“ prieš naująjį sezoną, ar kaip tam „tūlam“ studentui nepritrūks vienos nakties iki egzamino?
– Nakties galbūt nereikia. Suprantama, kad komanda pirmose rungtynėse negali parodyti geriausios sportinės formos. Ją suteikia oficialios rungtynės. Kai sužaisime 10-15 oficialių rungtynių, tuomet galėsime sakyti, kad pakilome į tą lygį, kur norime būti. Dabar svarbiausia – susižaidimas, tarpusavio supratimas. Jis ateis. Pirmas susipažinimas su komanda vyko praėjusį savaitgalį. Įdomu, kaip žaidėjai reaguos į ekstremalias situacijas, kaip priims sprendimus. Visai kas kita, kai „dega“ ir reikia iškovoti taškus.
– Gal galite įvardinti, kur bus komandos jėga šį sezoną?
– Komanda stipresnė savo dvasia. Atėję žaidėjai duoda šansą sukurti kažką naujo. Kažkokių super žvaigždžių neturime, todėl svarbu turėti gerą, stiprų, pozityvų kolektyvą. Tikiuosi, mums pavyks tokį sulipdyti. Turime gero jaunimo, kiekvieną atskirą dieną gali sužaisti kitas žaidėjas. Tai bus „Žalgirio“ šio sezono jėga – žaisime kaip komanda.
– „Žalgirio“ komandoje būsite jau antrą sezoną. Debiutas puikus, bet ar ne sunkiau bus apginti iškovotus titulus?
– Nesureikšminčiau to. Komandai sunkiau apginti titulus. Prieš čempionus, taurės laimėtojus visi eina žaisti su dviguba energija. Lietuvos futbolo aplinka laukia, kada pagaliau tas „Žalgiris“ pralaimės. Kitaip reikės įsteigti naują titulą, kur „Žalgiris“ negalėtų žaisti. Aišku, mes turime ambicijų, todėl vyksta pasikeitimai komandos viduje, ateina žaidėjai, ištroškę pergalių ir titulų. Tai – variklis, vedantis klubą į priekį.
Man asmeniškai lengviau antras sezonas. Esu pats apsipratęs, geriau žaidėjus pažįstu. Esu jau senbuvis palyginus su ateinančiais naujokais. Su kiekvienomis rungtynėmis kažko išmoksti. Džiaugiamės pradėdami sezoną ir jis tikrai bus geresnis nei pernai.
– Dėl tikslų Lietuvoje niekas neabejoja, o ko sieksite Europoje?
Kai laimi šalies čempionatą ir taurę, negali kelti tikslo būti antras. Europoje yra svajonė, kurios neatsisakome. Svajonės pildosi. Tikiuosi, kad šį sezoną priartėsime prie tos svajonės. Jos neatsisakysime niekada, galiu užtikrinti. Norime patekti ten, kur dar niekas nėra patekęs iš Lietuvos.
– Ar šio A lygos sezono formatas padės prikelti Lietuvos futbolą?
– Išvadas darysime po čempionato, bet daugiau rungtynių su stipriais varžovais – tik įdomiau. Futbolas Lietuvoje nėra toks blogas. Žmonės pasiilgę futbolo, matėme ir praėjusį sekmadienį, „Sportimoje“ nebuvo kur atsisėsti. Kai yra stiprios komandos, žmonėms įdomu pažiūrėti. Reikia sudaryti sąlygas, intrigą, natūralias ar nenatūralias priešpriešas. Apie formatą pakalbėsime po čempionato, bet dabar nematau priežasčių, kodėl turėtume kritikuoti naują sistemą. Manau, kad sezono pabaigoje intriga dėl vietų išliks. Viskas daroma, kad būtų geriau.
– Metame žvilgsnį už Lietuvos ribų. Kokią lygą ar komandas mėgsta Valdas Dambrauskas?
– Stengiuosi kiekvieną savaitgalį pažiūrėti po kelias rungtynes. Aišku, šiuo metu labai įdomu, kaip viskas pasibaigs Anglijoje - „Leicester City“ ir „Tottenham Hotspurs“. Dvi komandos, kurias nedaug kas matė prieš sezoną kovojant dėl čempionų titulo. Negalime nurašyti ir kitų komandų, bet norisi, kad tokia komanda kaip „Leicester City“, parodytų, kad pinigai tikrai nėra visagaliai net ir šiuolaikiniame komercializuotame futbole. Tai pavyzdys ir „Žalgiriui“, ir kitoms komandoms, kad galima svajoti ir, susiklosčius aplinkybėms, sukūrus gerą kolektyvą, galima visko pasiekti.
– Kokie treneriai jums imponuoja?
– Stengiuosi neapsiriboti tik futbolu. Daug įdomių dalykų galima išmokti ir iš kitų sportų. Ypač ten kur stipri sporto korporacinė psichologija, reikšmingas komandos valdymas, todėl stengiuosi pažiūrėti ir amerikietišką futbolą, ir krepšinį. Man visuomet labai imponavo buvęs „Chicago Bulls“ ir „Los Angeles Lakers“ treneris Philas Jacksonas, pora trenerių iš amerikietiško futbolo Billas Belichickas ir Tony Dungy. Iš futbolo – Pepas Guardiola. Leverkuzeno „Bayer“ treneris Rogeris Schmidtas įdomiai dirba. Tai – ne mados reikalas, matai, kaip iškyla asmenybė, įdomu pažiūrėti, ką jis darė kitaip, kad pasiekė kažką.
– Galbūt turite komandą UEFA Čempionų lygoje, už kurią sergate?
– Sergu šiuo metu už Vilniaus „Žalgirį“, o simpatijų daugiausiai jaučiu „Manchester United“ komandai, nes teko dirbti klubo sistemoje ir Anglijoje gyventi gan ilgai. Nesvarbu, kaip tas klubas žaidžia, ar gerai, ar blogai, vis tiek palaikau.
– Jūs profesionaliai nežaidėte futbolo, tad jūsų kelias sunkesnis nei to, kuris iš aikštės perėjo prie trenerio kėdės?
– Anksčiau buvo taip, kad išeini iš aikštės ir tampi treneriu. Dabar turi siekti diplomo, pabaigti mokslus, tik tada gali treniruoti. Turi gauti trenerio licenciją. Ji susideda iš kelių pakopų - UEFA B, UEFA A, UEFA Pro. Tik su aukščiausia pakopa gali tapti aukščiausios lygos treneriu. Žemiausia leidžia dirbti su vaikais. Pabaigęs vieną, negali baigti kitos – turi sukaupti patirtį dirbdamas tuose lygiuose. Šiuolaikiniame sporte treneris yra viskas: turi sukaupti psichologijos, fiziologijos, medicinos žinių, išmanyti futbolą kaip žaidimą. Daug komponentų.
Aišku, kelias labai sunkus, ypač, jei nesi žaidęs. Dvigubai sunkiau. Jei turėjai gerą karjerą, žaidei rinktinėje, pasiekei kažką, į tave jau savaime žiūrima kaip į ekspertą. Jei pradedi tik trenerių kursuose, žiūrima vėl kitaip. Žmonės, tapę treneriai po karjeros, visuomet turės pranašumą. Tokie dalykai, kita vertus, varo į priekį. Sakoma, kad jei dirbi savo mėgiamą darbą, dirbti gyvenime nereikės. Man tai galioja, nuo futbolo nepavargstu.
– Kas jus motyvavo pasukti futbolo keliu, jei anksčiau profesionaliai nežaidėte?
– Kiemas ir Vilniaus „Žalgiris“. Esu gyvenęs dar sovietų laikmečiu. Mano kieme buvo daugiau futbolo, per televizorių rodydavo tik Vilniaus „Žalgirį“. Visi palaikėme jį vaikystėje. Tai pavyzdys, dėl kurio pamilau futbolą.
– Garsėjate kaip geras šachmatininkas. Ar tai padeda ir prie futbolo aikštės?
– Šachmatais daugiau žaidžiau iki 12 klasės. Dabar mėgėjiškai. Vilniuje mažiau, Panevėžyje daugiau teko pažaisti šachmatų klube. Davė labai daug. Tai kova su savimi. Neturi komandos, tik savo protą, koncentraciją. Tai – žiūrėjimas į priekį, orientacija, greita reakcija. Naudingas žaidimas.
