Naktį iš sekmadienio į pirmadienį nulijęs lietus suguldė asfalto dulkes, bet vargu ar apmalšino aistras dėl pirmąkart surengtos Vilniaus miesto dviračių šventės – „Velomaratono“.
Asistuojant gausiems rėmėjams, masinusiems solidžiais apdovanojimais (Premjero taurė, Vilniaus miesto mero taurė ir kt.), žiniasklaidoje plačiai išreklamuotas pirmasis (ir, organizatorių teigimu, ne paskutinis) „Velomaratonas“ neatlaikė išbandymo ir, vietoj pranašautos sensacijos, paliko slogų įspūdį.
Renginys, pritraukęs Lietuvoje dar neregėtą dalyvių skaičių (per 200 vaikų, virš 2000 mėgėjų ir daugiau kaip 300 sportininkų grupė, t. y. iš viso – bemaž 3000), iš pirmo žvilgsnio atrodė patrauklus dėl reprezentacinio maršruto, Gedimino prospektu – nuo Lietuvos „širdies“ (LR Seimo) iki Arkikatedros – grįžtant palei Neries upę, o taip pat nemokamos registracijos (išskyrus registraciją starto vietoje) ir dykai dalinamos dviračių atributikos (gaunamos kartu su starto numeriu) bei rėmėjų dovanėlėmis (kuponais).
Tačiau „Velomaratono“ organizatorių akcentuoto saugumo idėja išgaravo į startą išlydėjus jau mažuosius dviratininkus.
Patraukli ir sveikintina mintis – jauniausiems (mažiausiems) lenktynių dalyviams suvienodinti numeraciją, kad 2,5 km distancijoje finišuotų vis naujas „Nr. 1“ – nublanko prieš greta savo vaikučių važiavusius kai kuriuos tėvelius (ir mamytes), aplaidžiai ar vėjavaikiškai nepaisiusius lenktynių idėjos fixe (šalmo).
Tiek atsainumu savo pačių saugumui, tiek nepagarba lenktynių organizatoriams bei jų parengtoms nuostatoms nustebino nemaža dalis mėgėjų grupės dalyvių, be kita ko, ir sudariusių renginio anšlagą.
Todėl visai be reikalo šypsniu ar net replika praeivių (žiūrovų) palydimi kai kurie piliečiai, užsimaukšlinę netgi statybininko šalmus, kėlė simpatijas.
Akį traukė ir it į šeimos iškylą išsiruošę tėveliai, kėdutėse įsisodinę po mažylį (laimei, su šalmu).
Vienam tokios komplektacijos „ekipažui“ minant 2 ratą, mažasis keleivis jau buvo palinkęs ir jam jau nerūpėjo nei kelionės kryptis nei ritmas, kurį, iš esmės taikliai įvardino renginio vedantysis: „Svarbiausia – ne lenktyniauti, bet dalyvauti!“.
Be abejonės, tikrąjį lenktynių pojūtį patyrė bei didžiausias emocijas išgyveno sportininkų grupės dalyviai, vieni plentinukais, kiti – MTB dviračiais lenktyniavę ne vien dėl rėmėjų įsteigtų prizų, bet ir dėl sportinių ambicijų.
10 ratų arba 80 km – per nepilnas 2 val., laikantis plento dviračių lenktynėms būdingos taktikos, paremtos komandiniu darbu.
Tai – nelengva, tačiau įveikiama distancija nuolat besitreniruojantiems ir sezono maratonuose, krosuose bei kitose dviračių lenktynėse besivaržantiems dviračių specialistams.
Kaip tik profesionalumo pritrūko „Velomaratono“ lenktynių teisėjams, dėl kurio stokos apkarto kulminacinis renginio momentas (turėjęs būti iškilmingiausiu) – apdovanojimai.
Neįvardintais šaltiniais, kurių balsai per apdovanojimų ceremoniją girdėjosi ir be mikrofono, NETEISINGAS buvo teisėjų sprendimas – neišnagrinėjus iš esmės pateiktos pretenzijos dėl neetiško dviratininkų elgesio trasoje, atimti iš vieno didžiausio lietuvių favorito Vladimiro Kokorevo („Stimul Plius“) akivaizdžią pergalę,– o sykiu, Premjero taurę ir „Mercedes–Benz“ dviratį,– absoliučiu nugalėtoju paskelbus svečią iš Latvijos, Janį Rezins („Alfa Baltic“).
Renginio programoje nenumatyta, bet reali, pretenzija per pirmąsyk surengtą renginį, pasiekusi teisėjus iškart po finišo, pasirodė per didelis išbandymas šiemet startavusiam „Velomaratonui“.
Nepasitenkinimo ir nusivylimo reakcija nuvilnijo paskelbus ir kitų kelių grupių prizininkus. Per publiką perbėgo sumišimo šešėlis, kai tie, kurie mintyse jau laikė rankose medalį, nebuvo pakviesti ant pakylos...
Nepatogią situaciją ir vėl gelbėjo renginio vedėjas, besiskirstančiųjų prašęs, kad „emocijos lietųsi trasoje, o ne po finišo“.
Laimei, šiomis lenktynėmis sezonas dar nesibaigia. O „Velomaratono“ rėmėjų atstovai žadėjo kitąmet surengti ne tik lenktynes, bet ir patys išvažiuoti į trasą. Svarbiausia iki to laiko – įsigyti šalmą ir dviratį!
