„Knygos teatras” prisilietimą prie V. Mykolaičio–Putino romano vadina rimtu iššūkiu − nelengva lietuvių literatūroje rasti kitą veikėją, kurio vidinis gyvenimas būtų toks gilus ir sudėtingas kaip Liudo Vasario. Tai tėvų valiai paklusęs jaunuolis, anksti įvilktas į juodą sutaną, lenkiška dvasia smelkiamoje aplinkoje brandinęs lietuvybės daigus, siekęs išraiškos širdyje tvinksinčiam poetiniam įkvėpimui, patyręs įvairią, tačiau iš sielos gelmių kylančią meilę.
Spektaklyje sutinkame Liudą Vasarį, jau išsimokslinusį filosofijos daktarą, modernios Vakarų kultūros auklėtinį, sprendžiantį pasitraukimo iš kunigų luomo klausimą. Jo apsisprendimą komplikuoja sąžinės priekaištai ir abejonės, mat herojaus gyvenimas susijęs iš karto su dviem moterim – Aukse ir Liuce. Jos viena kitai prieštarauja, tačiau tuo pat metu viena kitą papildo.
Aktoriai siekia išsaugoti V. Mykolaičio-Putino kalbos grožį, jėgą ir savitumą, sukurti psichologiškai gilius charakterius, pamatiniams kūrinio konfliktams suteikti šiandien aktualaus ir skaudaus skambesio. Viena iš V. Mykolaičio–Putino autorinių teisių paveldėtojų, vertėja Irena Balčiūnienė teigia, kad „Knygos teatro“ kūrėjai turi gerą literatūrinį skonį, kalbėjimo būdą ir estetikos persipynimą: „Būdami arti originalo, jie praplečia kūrinio suvokimo lauką, pateikia iš šiandienės tikrovės kylantį jo perskaitymą.”
Filologijos mokslų daktaras, literatūrologas Regimantas Tamošaitis po spektaklio dalinosi įspūdžiais: „Nesitikėjau tokios kūrybinės sėkmės, nes Putino romanas man atrodė scenai nepritaikytas. Ypač trečioji dalis: ji gan sausa, dominuoja samprotavimas, veiksmą stabdo intelektuali introspekcija ir pan., o jūs („Knygos Teatras“ red. past.) suteikėte šiam kūriniui žmogiškos šilumos. Jis tapo įtaigus, dramatiškas ne tik idėjų kontroversijomis bet ir psichologiniu bei žmogiškuoju turiniu. Jūs tarsi užbaigėte kūrinį ir išlaisvinote mus iš stereotipinio požiūrio į šią Putino knygą.“
Anot R. Tamošaičio, spektaklyje puikiai derinama pasakotojo ir veikėjų kalba: „Sėkmingai perjungiamas aktorių santykis su tekstu: sceninį dialogą keičia pasakotojo kalba, kuri atliekama pagal situaciją trim pačių veikėjų balsais; taip pasiteisina pati „Knygos teatro“ koncepcija ir išlaikomos estetinės bei etinės įtampos proporcijos; atrodo, tarsi knyga scenoje pradėtų gyventi pati, pasipildydama gyvų žmonių krauju, jausmais, aistromis.“ 2014-ieji – teatro metai, šiuos metus kultūros ministerijoje atidaryti buvo patikėta būtent „Knygos Teatrui“ su spektakliu „Altorių šešėly“. Šis teatras pasirodymams renkasi autentiškas erdves, kurios atspindi romano „Altorių šešely“ laikmečio dvasią ir paryškina spektaklio atmosferą. Lietuvos ambasados kvietimu spektaklis buvo pristatytas Briuselyje, dalyvavo „Druskininkų teatro festivalyje“, jį stebėjo žiūrovai Kačerginės koplyčioje, Žemaitkiemio–Babtyno dvare, Ch. Frenkelio viloje, Biržų pilyje. 2013 metais, minint 120-ąsias V. Mykolaičio-Putino gimimo metines, spektaklis buvo pristatytas rašytojo dvasia alsuojančiame memorialiniame bute – muziejuje.
Spektaklio kūrėjai yra apdovanoti Lietuvos kultūros ministro ir Kauno miesto savivaldybės padėkos raštais už lietuvių literatūros sklaidą.
Vaidina: Viktorija Kuodytė, Redita Dominaitytė, Raimondas Paškevičius.
Inscenizacijos autorius Raimondas Paškevičius
Režisierius Saulius Vosylius
Spektaklio trukmė 1 val. 40 min. (su pertrauka)
Vilniaus Mažajame teatre balandžio 18d. 18:30 val.
