„Įsėdome į prekinį traukinį ir atvažiavome į Lietuvą. Elgetaudami vaikščiojom po kaimus. Mus priėmė pagyvenę žmonės. Jų vaikai jau buvo užaugę. Šeimos galva, tėvas, mokėjo vokiečių kalbą. Taip ir likau pas juos, užaugau, išmokau lietuviškai...“, – „Vilko vaikų“ atsiminimuose rašo Ingrida M. W. Sovietams 1944 m. įsiveržus į Rytprūsius, ieškodami prieglobsčio į Lietuvą atvyko daugybė vaikų. Apie savo istorijas jie prabyla tik dabar.
1944-aisiais Antrojo pasaulinio karo banga dar kartą persirito per Lietuvą. Stumdama nacius, sovietinė Raudonoji Armija judėjo į Vakarus.
„1944 m. pavasarį frontas pasisuko į Vakarus. Sovietai pradėjo atsiimti prarastas teritorijas. Liepos mėnesį sovietų armija išvaduoja Baltarusiją, užima Minską, paskui Vilnių ir artėja prie Rytų Prūsijos.
Vokiečių karo mašina labai sėkmingai sugebėjo priešintis permesdama atskiras kariuomenės grupuotės vienoms ar kitoms divizijoms, bet spaudžiama labai sudėtingų sąlygų, tuo labiau, kad atsidarė antras frontas 1944 m. birželį Prancūzijoje. Šiuo atveju vokiečių armijos sugebėjimas priešintis buvo gerokai palaužtas. 1944 metų vasaros pabaigoje sovietų armija atsiduria visai šalia Rytprūsių, belieka ne tiek ir daug – 120 km“, – pasakoja istorikas Vygantas Vareikis.
Tų pačių metų rudenį sovietinė armija priartėjo prie pat Trečiojo Reicho sienos – Rytprūsių. Už jos – nežmoniška neapykanta viskam, kas vokiška. Raudonarmiečiai nepamiršo Vermachto padarytų skriaudų ir savo įniršį liejo ne vien mūšio lauke.
„Kada rusai atėjo, mus išvarė. Iš kairės pusės – vokiečiai, iš dešinės – rusai. Pradėjo šaudyti, o mes per vidurį šliaužte šliaužėm“, – vaikystės prisiminimais dalijasi Rita Eidijienė.
Raudonoji Armija telkė pajėgas pirmajam žingsniui į priešo teritoriją – priešakyje Rytprūsiai, Karaliaučiaus kraštas, Vokietija. Sovietiniai ideologai kareivius pradėjo ruošti kerštui.
Ta proga III-ojo Baltarusių fronto štabo propagandininkas Ilja Erenburgas sukūrė daugybę kerštu persunktų tekstų.
Per Vilniaus radijo stotį autoriaus balsas skelbė: „Nėra nieko, kas vokiečiuose būtų be kaltės – nei tarp gyvųjų, nei tarp mirusiųjų. Raudonarmiečiai, šventai vykdykite draugo Stalino nurodymą ir sumindžiokite fašistinį žvėrį jo urve. Sulaužykite germaniškųjų moterų rasinį pasididžiavimą. Pasiimkite jas sau kaip teisėtą grobį“.
Vėlesniais metais sukurta sovietinė kino kronika pateikė jau kitokį išvaduotojiškos armijos veiksmų Karaliaučiaus krašte vaizdą.
„Nusikaltimams prieš žmogiškumą nėra jokio pateisinimo ir aš nenoriu bandyti pateisinti sovietų, bet jeigu paimsime sovietų santykį su Rytprūsių gyventojais, buvo tam tikrų specifinių bruožų, kurie tą žudymą padarė dar žiauresniu. Neužmirškime, kad Rytprūsiai buvo pirma teritorija, į kurią įsiveržė sovietai ir rytprūsiečiams atiteko didžiausia pykčio ir keršto dozė“, – sako istorikas Alvydas Nikžentaitis.
Jo teigimu, buvo ir dar vienas dalykas, akivaizdžiai skatinęs pykčio protrūkius.
„Rytprūsiuose buvo visai kitas civilizacijos lygmuo ir čia sovietai pamatė daug nepažįstamos aplinkos. Susidūrimas su nepažįstamu ir nesupratimas, kas tai yra, skatina agresiją. Tas pirmųjų teritorijų užėmimas ir aplinkos kitoniškumas padarė rytprūsiečius atpirkimo ožiais“, – mano A. Nikžentaitis.
Smurtas tapo kasdienybe
Visus labai sukrėtė sovietinio karinio desanto operacija 1944 metų spalio 21 dieną Nemerkiemyje (dabar Majakovskajos kaimas). Čia sadistiškai išprievartautos ir nužudytos 72 kaimo moterys nuo 12 iki 84 metų amžiaus. Netoli Ragainės 20 kareivių išniekino lietuvę moterį jos vaikų akivaizdoje. Vėliau apipylė benzinu ir padegė.
Tas pats vyko visame Karaliaučiaus krašte: žudymai, plėšimai, prievartavimai tapo kasdienybe. Karaliaučius buvo vaizduojamas vokiečių militarizmo tvirtove, kurią reikia sunaikinti.
„Mačiau. Tos moterys vos paeidavo... Paskiau mes pradėjome ten gyvent. Valgyti norisi, eidavau ubagauti. Kartą papuoliau pas kareivius ir mane norėjo išniekint, bet visa laimė, kad kariškis atėjo ir aš pabėgau, bet nedaug trūko ir būtų per mane perėję 10 kareivių. Eidavom į kareivines vogti bulvių, kopūstų. Žinot, kai valgyt nori... Buvom ištinę, ir po oda utėlių buvo, ir pilvai buvo dideli“, – pasakoja R. Eidijienė.
Nugalėtojų ir nugalėtųjų santykiai Rytprūsiuose pasireiškė ypač aštriai. Civiliams krašto gyventojams teko asmeniškai atsakyti už nacių veiksmus Sovietų Sąjungoje. Tačiau sovietiniai ideologai kino kronikose stengėsi kurti visai kitokį išvaduotojiškos armijos įvaizdį.
„Prievartavimai, žudymai buvo natūralus sovietų, įžengusių į Rytprūsius, elgesys. Galima suprasti, rusų kareivis matė sudegintus Baltarusijos, Rusijos kaimus, tūkstančius rusų karo belaisvių lavonų, tūkstančius mirusių iš bado, o dabar jis atėjo į vokiečių žemę ir dar skatinamas antivokiškos propagandos – išprievartauti moteris ir žudyti visus“, – teigia V. Vareikis.
Kaip pasakoja karo baisumus išgyvenusi Silva Pocytė, „toje maišalynėje, kai sovietai veržėsi, o vietos gyventojai stengėsi pasitraukti, įvyko didžiulis chaosas ir daugelis šeimų buvo išskirta. Vyrai paimti į folkšturmą, į paskutines vokiečių armijos gretas, liko tik moterys, vaikai ir seniai. Šeimos buvo išskirtos ir toje chaoso situacijoje daug vaikų pasimetė nuo savo mamų“.
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje žiauraus likimo sulaukę vaikai vadinami „vilko vaikais“.
Priešo nemaitino
„Rusai užėjo, maistą, kurį turėjom, kareiviai atėmė, nes neturėjo ką valgyt. Paskui suvarė visus į bendrą namą. Naktį tie kareiviai ateina, pasirenka moterų ir išeina. Tada nesupratom. Paskui mus pradėjo varinėt – kur jie eina, ten ir mus veda. O žiema, nevalgę, neapsirengę, šalta.
Duodavo gabaliuką duonos – kas gavo, kas negavo. Kai apsistojom, padarė kolchozą. Per parą davė 200 gramų duonos trims žmonėms ir sriubos. Pradėjom vagiliauti – tai bulvių, tai morkų. Mane pagavo su morkom, uždarė“, – prisimena Elfrida Ščiukienė.
Karo metu sovietinė armija nematė reikalo maitinti priešą. Gailestingumas priešo civiliams nebuvo numatytas ir netgi baudžiamas. Po karo administracija buvo suinteresuota maitinti tik darbo jėgą.
Badas įstrigo visų atmintin. Ypač siaubinga buvo 1946–1947 metų žiema, kai visai nebuvo ko valgyti. Tuo metu kai kuriose vietose pasitaikydavo ir kanibalizmo atvejų.
„Po karo, kai rusai užėjo, tai neduok Dieve. Ėjau į mėsinę žarnų vogti. Kartą po žarnom radau lavoną, bet pasiimi ir eini. Badauti reikėjo daug. Baisus gyvenimas buvo“, – sako R. Eidijienė.
„Gyvenimo standartai buvo minusiniai. Maisto trūko, medikamentų, kanalizacija ir visos infrastruktūros sugriautos... Visas tų civilių žmonių gyvenimas buvo sužlugdytas. Jeigu armija buvo aprūpinama viskuo centralizuotai, tai civiliai gyventojai vertėsi kas kaip galėjo“, – pasakoja istorikė Arūnė Arbušauskaitė.
„Po Rytprūsių užėmimo buvo neįsivaizduojamas badas. Jis vertė ne tik valgyti mirusius žmones. Vaikai patys bėgdavo į kitas šalis arba tėvai juos ragindavo, patys įsodindavo į pravažiuojančius prekinius traukinius, kad jie vyktų į Lietuvą“, – teigia A. Nikžentaitis.
Pasak istoriko, tuometiniuose Rytprūsiuose buvo dideli judėjimo suvaržymai.
„Bet kokia griežčiausia kontrolė nėra be spragų ir mes galime kalbėti apie keliolika tūkstančių vokiečių, kuriems pavyko pabėgti į Lietuvą. Tai pasienio teritorijų gyventojai arba teritorijų, pro kurias ėjo geležinkelis“, – tvirtina A. Nikžentaitis.
Lietuvą pasiekdavo traukiniais
Rytprūsių vaikai, lietuvių vadinami vokietukais, į kaimyninį regioną dažniausiai atvažiuodavo traukiniais. Keleiviniai sąstatai pirmaisiais pokario metais važinėjo retai, o ir pinigų bilietui vaikai neturėjo, todėl mėgindavo pasinaudoti prekiniais traukiniais.
„Lietuva jiems buvo kraštas, kuris galėjo duoti duonos kąsnį. Daugelis dabartinių vilko vaikų, kurie jau gali apie tai pasakoti, sako, kad Lietuva davė duonos kąsnį, bet už jį reikėjo atidirbti pas globėjus, įtėvius“, – pasakoja S. Pocytė.
„Sakė, kad gali eit pas ūkininkus dirbti. Po karo dar buvo ūkininkai, tai vieną sekmadienį pakilom ir išėjom. Buvo toks ūkininkas be rankos – Petrylas. Viską darėm. Lietuviškai nemokėjau, prie darbo daug šnekėti nereikia. Ranka parodo, ką daryti ir viskas“, – prisimena vilko vaiko dalią patyręs Vilius Počys.
Kas elgetaudamas eidavo per kaimus, kas bandė rasti darbo, tačiau suaugusieji neretai maisto į Lietuvą siųsdavo parvežti vaikus. Mat jų dažniau pagailėdavo, sočiai pamaitindavo ir dar kelionei atgal maisto įdėdavo.
„Pradėjom važiuoti į Lietuvą. Brolis 19 metų mirė, o kitam broliui traukinys galvą nupjovė. Mano pamotė gulėjo ligoninėje, aš brolį palaidojau. Su ta pamote likom dviese. Atvažiuodavau į Lietuvą ir parveždavau bulvių, duonos, agurkų. Ji nuskusdavo bulves, man išvirdavo lupynas, o pati bulves valgė. Pagalvojau, kodėl man važinėti atgal, juk aš nieko neturiu ir pasilikau čia, Lietuvoje“, – vaikystės atsiminimais dalijasi R. Eidejienė.
„Prisirinkdavom maisto ir grįždavom atgal į Vokietiją. Pradėjo griežtai žiūrėti, kad nevažinėtumėm. Mamą vieną kartą nutraukė nuo traukinio ir viena važiavau. Mama mane surado ir nusprendė išvažiuoti visam laikui“, – sako Elfrida Ščiukienė, kuriai taip pat teko vilko vaiko dalia.
Anot istorikės A. Arbušauskaitės, vilko vaikai atsirado 1945–1946 metais, kada siautė badas, kada civiliai gyventojai nebuvo surinkti ir suskaičiuoti.
„Jie paprasčiausiai eidavo elgetauti, ieškojo duonos. Pagrindinė duonos, darbo ir prieglobsčio kryptis buvo Lietuva. Be abejo, kelionė į Lietuvą buvo pavojinga, jie neturėjo jokio tapatybės dokumento.
Įdomiausia, kad lietuviai suprato, iš kur ateina tos valkatų ir elgetų minios, juos priimdavo. Be jokios abejonės, buvo, kad ir šunimis užpjudė. Tuo neabejoju, bet kiti pamaitino, į darbą priėmė, ir pamažu jie įsitvirtino Lietuvoje“, – teigia istorikė.
„Didelė dalis prūsiečių, ypatingai vaikų, buvo slepiami. Tam tikra registracija pradėjo vykti apie 1950 metus. Rytprūsiečiai turėjo galimybių pradingti lietuvių šeimose vien dėl to, kad pirmaisiais pokario metais sovietų valdžia Lietuvos kaimo dar nekontroliavo. Tokios to meto realijos, nes jeigu būtų galėjusi kontroliuoti, tai būtų ėmusis žingsnių, bet pokarinis kaimas iki kolektyvizacijos įsibėgėjimo buvo mažytė laisvės oazė, bet jau dienai krypstant link vakaro“, – įsitikinęs A. Nikžentaitis.
Pasirodžius pirmiesiems elgetaujantiems pabėgėliams buvo platinami atsišaukimai, įspėjantys, kad už prieglobsčio suteikimą bus baudžiama. Kaliningrado vokiečiai Lietuvos sovietinėje respublikoje buvo laikomi užsieniečiais ir iki 5- ojo dešimtmečio pabaigos apskritai neturėjo teisės gyventi Lietuvoje.
A. Arbušauskaitės teigimu, pasportizacija prasidėjo 1945 m. pabaigoje – kiekvienas suaugęs žmogus turėjo būti suskaičiuotas ir gauti tarybinį pasą.
„Tarybiniame pase buvo tokia grafa – tautybė. Visi lietuviai galėjo gauti pasą su lietuvių tautybe, o šitie atėję – ne. Ilgą laiką jie buvo asmenys be dokumentų. Didžiulė mįslė, kaip jie sugebėjo iki 1948–1950 metų išsilaikyti Lietuvoje be jokio dokumento.
Reikėtų imti kiekvieną atvejį atskirai nagrinėti. Manau, kad daug dokumentų buvo padirbinėjama. Buvo vienas pinigas – samagonas, už kurį buvo galima nusipirkti ir vardą, ir pavardę, ir tautybę“, – mano istorikė.
Hitleriukai, fašistai, fricai – tai įprastos tų metų pravardės. Elgetos kelyje pasirodęs didelis ūkis toli gražu dar nereiškė maisto. Dažniau išmaldą duodavo mažiau pasiturintys.
„Teko ir lauke miegoti, ir šieno kupetose. Kaip žmonės priimdavo? Visaip būdavo. Kartą šunis paleido, kai pamatė. Bijojo. Vieni priima nakvoti, gailisi, kiti bijo. Neįleido, kluone ant šiaudų nakvojom, paskui ryte pavalgydino ir į kelionę įdėjo maisto“, – prisimena E. Ščiukienė.
Tapo lietuviais
Iš pradžių nei žodžio lietuviškai nesupratę ir svetimoje šalyje atidūrę beglobiai vokiečių vaikai pasklido Vakarinėje Lietuvos teritorijoje, o kai kurie, ieškodami maisto ir prieglobsčio, nuklydo dar toliau. Vienus priėmė globėjai ir netgi sugebėjo įvaikinti, nes pokario sumaištyje tai padaryti nebuvo labai sudėtinga. Užtekdavo pasakyti, jog tai kare žuvusio giminaičio vaikas.
„Pasportizacijos procesas prasidėjo po karo ir vaikus buvo galima padaryti lietuviais, suteikiant jiems šeimos, kuri juos priglaudė, pavardę. Dalis tų vaikų taip ir liko vokietukais, dalis jų 1950-ųjų pradžioje turėjo galimybę išvykti į VDR. Bet jų legalizavimas vyko išduodant asmens identifikavimo korteles ir šeimom tvirtinant, kad tai yra saviškiai.
Šiek tiek balto melo ir tas procesas vyko. Daugeliui Rytprūsių vaikų kilo problemų įrodant, kad jie yra vokiečiai, norint išvykti į Vokietiją, ir tas procesas nebuvo toks paprastas“, – tvirtina A. Nikžentaitis.
Pasak S. Pocytės, žmonės, priglaudžiantys vaikus, žinojo, kad už tai bus baudžiami ar net išvežami į Sibirą. „Pasitaikydavo, kad vaikai, kurie rado savo namus iki 1948 metų, iki tol, kol prasidėjo didžiosios deportacijos į Sibirą, buvo išvežami kartu su savo globėjais“.
Istorikės A. Arbušauskaitės teigimu, atvykėliai iš Rytprūsių Kaliningrado KGB sistematikoje turėjo specialų pavadinimą – „Kaliningradskije nemcy“. 1950 m. buvo duotas įsakymas iš viso Pabaltijo surinkti Kaliningrado vokiečius ir jais atsikratyti.
„Jie visi buvo renkami Lietuvoje ir išvyko 1951 metais gegužės mėnesį. Du ešalonai išvyko iš Kauno, vienas iš Pagėgių – tai buvo paskutinieji oficialiai išvykę vadinamieji Kaliningrado vokiečiai.
Vaikai šiame sraute buvo skaičiuojami atskirai, vaikų iki 16 metų buvo per tūkstantį. Tų ešalonų sąrašai išlikę ir galima perskaityti vardus, bet pavardė ir tėvai nėra žinomi. Apie tūkstantį vaikų išvažiavo pusiau žinodami apie savo kilmę. Man atrodo, kad iki šiol kas nors ieško savo tikrųjų vaikų“, – mano A. Arbušauskaitė.
Skirtingai nei suaugusieji, kurie žinojo, kad repatriantų traukiniai iš tiesų važiuoja į Vokietiją ir visaip stengėsi į juos patekti, vaikai registracijos vengė. Dažnas vaikas tapdavo trėmimų į Sibirą liudininku, todėl neįsivaizdavo iškeldinimo iš Lietuvos kita kryptimi.
Antra vertus, didelė dalis vilko vaikų jau turėjo lietuviškas pavardes ir dokumentus, todėl įrodyti repatrijavimui būtiną vokišką kilmę buvo keblu ir netgi pavojinga. Taip vadinamieji vilkiukai Lietuvoje liko visam laikui.
„Įsivaizduokit, kiek Lietuvoje gali būti tokių vaikų likę. Man įdomu, kuo jie save laiko. Šaknys jų kitur, bet jie užaugę čia. Tai įdomus dalykas – konkretaus žmogaus asmeninė problema ir pasirinkimo klausimas“, – įsitikinusi A. Arbušauskaitė.
E. Ščiukienė sako laikanti save lietuve: „Dabar lietuvė. Mano pasas – pusiau, kadangi ten užrašyta, kad esu vokietė. Namai Vokietijoje... Tokie ir namai, nes diedukai kumečiai buvo. Dabar jie čia – Lietuvoje“.
„Lietuvė, jau 60 metų... Buvom nuvažiavę pažiūrėti, bet nėra potraukio...“, – teigia R. Eidijienė.
Nežinoma tema
S. Pocytės nuomone, apie vilko vaikus reikia kalbėti, nes tai visuomenei nežinoma tema.
„Kažkodėl bijom arba nenorim kalbėti. Lietuvoje, kartu su R. Kibelkos knyga „Vilko vaikai“, prabilta apie tai, kas tie vilko vaikai yra. Praėjusiais metais buvo surengta pirmoji paroda ir daug kas apie tai išgirdo pirmą kartą. Jie dabar pradeda atverti savo gyvenimo istorijas. Jiems labai sunku, netgi savo žmonoms, savo vyrams ilgus dešimtmečius nieko nepasakojo“, – teigia moteris.
Pasak istoriko A. Nikžentaičio, Vokietijoje apie šiuos pabėgėlius taip pat prabylama tik paskutiniaisiais metais.
„Po 1968 m. studentų revoliucijos susiformavo požiūris, kad visi tremtiniai yra vokiečių revanšistai. Apie pabėgėlius, apie buvusių žemių problemas Vokietijoje nebuvo norima kalbėti. Tik paskutiniais metais situacija keičiasi, vokiečiai pradeda prisiminti savo kančias. Sakykime, toks savotiškai naujas akcentas – išvadavimo dienos minėjimas.
Jeigu vokiečiai anksčiau pabrėždavo nacių padarytus nusikaltimus, tai dabar, šito argumento neužmiršdami, jie kaip niekad daug dėmesio skyrė savo patirtoms aukoms pvz., Drezdene, taip pat ir rytprūsiečiams. Manau, kad formuojantis naujoms tendencijoms, kuomet vokiečiai nebebijo prisiminti ir savo aukų, dėmesys vilko vaikams gali padidėti“, – sako A. Nikžentaitis.
Istoriko manymu, vokiečiams prisiminti aukas, tarp jų ir vilko vaikus, buvo nepatogu dėl tam tikro moralinio klimato, susijusio su nacizmu, holokaustu.
„Sau suformuotas kaltės jausmas vertė užmerkti akis prieš daug nekaltai nukentėjusių savo žmonių, bet situacija dabar keičiasi“, – mano istorikas.
Rimas Bružas
Parengta pagal dokumentinių filmų ciklą „Amžininkai“.
