Vilkaviškietė Jolita Kojutienė svetingai kviečia į nedidelį namelį. Jis pavadintas ,,Varlyne‘‘. Ir ne be reikalo toks pavadinimas. Jame – akys raibsta nuo galybės varlių statulėlių ir daiktų su varlėmis. Kiek šioje kolekcijoje eksponatų – nebežino ir pati kolekcionierė. Gal trys ar net keturi tūkstančiai:
„Varlė simbolizuoja moteriškumą, šeimos gausėjimą. Aišku, yra tikėjimuose, kad turtą neša. Čia kaip nori taip sukuri. Kaip neša fantazija.“
Rinkti varles Jolita pradėjo prieš 30 metų. Sako, iki to laiko nebuvo jokių minčių kolekcionuoti daiktus. Varlės į jos gyvenimą atėjo, kai gavo dovaną – statulėlę, nulipdytą iš druskos:
„Prasidėjo nuo druskinės varlės. O paskui įsivažiavo ir nuvažiavo, pažiūrėkit iki kur. Taip savaime kažkaip. Paskui pinginę kažkas padovanojo.“
Iš pradžių eksponatus moteris laikė namuose. Tačiau kolekcijai sparčiai plečiantis daiktus teko perkelti į atskirą patalpą – kieme stovintį ūkinį pastatą. Namuose varlės nebetilpo. Moteris rodo vieną pirmųjų eksponatų. Kiek jam tiksliai metų – nežino niekas. Tris varliukus padovanojo pažįstama senolė.
Artimiesiems ir draugams jau seniai nereikia galvoti, ką Jolitai dovanoti Kalėdų, gimtadienio ar kita proga. Tačiau štai anūkė Ugnė sako, kad kiekvieną kartą visgi tenka pasukti galvą, kur gauti tokį eksponatą, kurio močiutė dar neturi:
„Viską bandom, kas su varlėmis, bet šiaip sunkoka rasti, nes nedaug kur tų varlių yra. Tai labai sunku išrinkti, kurias turi. Reikia labai sukti galvą.“
Nors varlės ir daiktai su varlėmis jau nebetelpa net į eksponatams skirtą namelį, moteris sako neįsivaizduojanti gyvenimo be šio pomėgio. Anot Jolitos, jei gautų dovaną, kuri būtų niekaip nesusijusi su varlėmis – labai nustebtų ir gal nuliūstų:
„O, čia būtų labai nesmagu man. Iš tikrųjų, tai nesuprasčiau. Galvočiau, kas čia pasidarė. Ko reikia, aš nusiperku. Aišku, labai žmogų apkrauni, nes jis ieško. Jam reikia pagalvoti, kur rasti, bet labai smagu, kad jie vis dar randa.“
30 metų varles kolekcionuojanti vilkaviškietė sako anksčiau nebūtų net pati pagalvojusi, kad tiek daiktų gali būti su varlėmis. Jos kolekcijoje – nuo papuošalų iki drabužių ir batų. Eksponatus moteris ir pati perka, o neretai – pasidaro. Jolita piešia, drožia iš medžio ir lipdo. O kam jai to reikia:
„Ypač vyresniems reikia turėti pomėgį. Tau dar nenuobodu pačiam su savimi gyventi. Dar tu turi kūrybos, turi noro, turi draugų, su kuriais labai smagu susitikti. O jeigu aš sėdėčiau koja ant kojos… Ne, o, Jėzus Marija, jau čia prakeiksmas.“
Kolekcijoje yra ir nepigiai kainuojančių daiktų, tačiau esą brangiausi ir mieliausi eksponatai, kurie turi istoriją. Vienas stiklinis kalėdinės eglės papuošimas – atvežtas iš Sibiro. Ir būtent iš tos vietovės, kur tremtį kentė jos seneliai:
„Atvežė man tą žaisliuką. Ir įdomiausia tame, kad tą žaisliuką jie parvežė iš Sibiro ir būtent iš Igarkos. Taip. Tai kaip gali nebranginti tokios istorijos, aš nežinau.“
Pametusių galvą dėl varlių Lietuvoje yra ir daugiau. Net susikūrė asociacija pavadinimu „Kva“. Joje – pora dešimčių narių, kurių kolekcijose taip pat tūkstančiai eksponatų su varlėmis.
