Interneto eroje kelių dešimčių metų senumo knygos iš antrų rankų įgauna paslaptingą ir net romantišką atspalvį. Be to, tai rimtas žingsnis tikro kolekcionavimo link. Ar tai galima daryti Vilniuje?
Norėčiau papasakoti apie mielus pusiau antikvarinius knygynėlius ir prekybą senomis knygomis (turiu omenyje ne antikvarines, o XX a. leistas knygas). Šie improvizuoti knygynai tradiciškai įsikuria kaip atskiri „tikrų“ knygynų skyriai, prekiautojai knygomis glaudžiasi Vilniaus Kalvarijų ir Karoliniškių turgavietėse, koks tuzinas jų nuolat būriuojasi prie prekystalių Laisvės alėjoje, vienas kitas šmėsteli Šiauliuose ir Klaipėdoje.
Mano mėgstamiausias iš tokių knygynų yra įsikūręs Karoliniškių „Maximos“ prekybos centro rūsyje, šalia kiniškų batų parduotuvės ir cheminės valyklos, dar toliau prekiaujama gėlėmis, nuomojamos vaizdo kasetės, parduodami padėvėti darbužiai. Įtariu, kad prekybinio ploto nuoma čia nėra itin brangi, verslas eina vangiai, pardavėjos daugiausia užsiima savo reikalais. Kaimyninės krautuvėlės nuolat bankrutuoja ir vėl atgimsta kitu pavidalu, tad knygynėlis (jis, beje, neturi jokio, net ir ne labai skambaus pavadinimo) šioje sumaištyje jau keleri metai atrodo tarytum stabilumo oazė. Tarsi jausdama savo išskirtinumą šioje tuštybės puotoje, pardavėja ponia Aldona (sunkiai nuspėjamo amžiaus inteligentiškos išvaizdos moteriškė, kuri, kaip pati prisipažino, kažkada dirbo sekretore Vilniaus universitete) visus klientus pasitinka svajingai šypsodamasi.
Sėkmę lemia intuicija
Čia galioja savos taisyklės ir papročiai. Knygos į lentynas patenka iš įvairių privačių bibliotekų, jų tikrieji savininkai jau seniai nieko nebeskaito, o palikuonys linkę kuo greičiau jomis atsikratyti. Už knygas paprastai prašoma nedaug, bet užtat reikalaujama išvežti visas iš karto, tad ką knygyne rasi atėjęs po savaitės - gali tik spėlioti. Aišku viena - čia niekas nebandys įpiršti šį mėnesį madingiausio Jurgos Ivanauskaitės bestselerio ar naujausio Aido Marčėno eilių rinkinio - ne tie autoriai, ne tie pirkėjai. Tačiau aš seniai nebesistebiu, kai esu kelis kartus primygtinai paraginamas pavartyti neseniai gautą Justino Marcinkevičiaus ar Eduardo Mieželaičio tomelį. Šie poetai čia itin populiarūs.
Knygyne daug kas primena loteriją: visos knygos kainuoja panašiai kaip loterijos bilietas, o laimėjimas priklauso nuo intuicijos, akylumo ir sėkmės. Čia, kaip ir kiekvienoje loterijoje, naivu pasitikėti kokia nors sistema, šiuo atveju - knygų išdėstymo lentynose. Beveik prieš dešimtmetį daug kalbų sukėlęs Viktoro Pelevino romanas „Čiapajevas ir Pustota“ kainuoja tik pusantro lito, tačiau reikia susiprasti šios knygos ieškoti karinės memuaristikos skyrelyje. Du litus kainuojantis Čikagoje leidžiamų „Metmenų“ Nr. 54 (1988 m.) su Kosto Ostrausko „Raudonkepuraite“ ir Alfonso Nykos-Niliūno eilėraščiais glaudžiasi tarp pigių rusiškų detektyvų, nes yra panašaus formato. O Arono Gurevičiaus „Viduramžių kultūros kategorijos“ kažkodėl slepiasi tarp mokslinės fantastikos ir nieko tai nestebina.
Egzistuoja savi dėsniaiTačiau kažkokie dėsningumai vis dėlto egzistuoja. Jų dėka į labai plačią ir abstrakčią grupę „knygos užsienio kalbomis“ pateko ir Jacko Kerouaco (Džeko Keruako) romanas „Kelyje“ (beje, vienas pirmųjų leidimų, leidykla „Viking Press“, Niujorkas 1960 m. balandis. Jo kaina - net 5 litai, viena didžiausių šiame knygyne. Patyrusiam pirkėjui viskas aišku išsyk: kainą lėmė išlikęs 1960 m. amerikoniškas lipdukas su gerai įskaitomu užrašu „Price in Canada $ 1.90“. Ką gi, koks nors pedantas gal apskaičiuos, kiek ši bytnikų biblija kainuotų Monrealyje šiandien, o aš galiu pasakyti, kad pirmojo jos savininko vardas Alexas ir kad maždaug pusmetį ji baisiai dvokė tabaku, o gal ir marihuana ar dar kuo nors, pavyzdžiui, neplautomis bytnikų kojinėmis. Beje, internetiniame knygyne „Abebooks.co.uk“ šios leidyklos 1960 met7 leidimas kainuoja beveik 30svarų (http://www.abebooks.co.uk/servlet/BookDetailsPL?bi=213853137).
Kiti klasikai kur kas pigesni - štai „Sovetskij pisatel“ 1965 m. išleistas Boriso Pasternako 720 puslapių tomas „tempia“ tik 3 litus, panašiai kainuoja ir solidžiai išleisti A. Puškino ir F. Dostojevskio kūriniai originalo kalba. Kitų šalių autorių knygos, tarp jų ir lietuvių, taip pat nebrangios - nuo pusličio iki kelių litų. Išimtį sudaro atskirai sukrauti žodynai, enciklopedijos ir vadovėliai - pastarieji leidiniai brangesni, mat jų vertei įtakos turi šios leidinių grupės kainos „tikruose“ knygynuose. Bet ir čia sava išimtis - filosofijos terminų žodynų gali rasti ir už vieną litą. Matyt, labai jau neaktualūs tie terminai šiandien.
Knygos šalia agurkų
Kitoks žanras - prekyba knygomis turguje. Vilniuje senų knygų galima nusipirkti net keliose turgavietėse, kitur pasirinkimas kuklesnis. Prekiautojai knygomis Kalvarijų turguje užima gana didelį plotą, yra gerai organizuoti ir sunkiai leidžiasi į derybas. Čia vienu metu prekiaujama ir naujomis, ir senomis knygomis, dauguma jų rusiškos, kainos svyruoja nuo kelių iki keliolikos litų. Už 3 litus čia galimą įsigyti nebent tik Fridricho Neznanskio detektyvą su vos besilaikančiais puslapiais ar kokį profesinėms technikos mokykloms skirtą vadovėlį apie dažymo technologijas su ankstesnių skaitytojų komentarais.
Tačiau yra ir savų privalumų: susitarus ir palikus užstatą reikiamas knygas galima užsisakyti, o keletas vietinių ryklių čia pat superka knygas iš visų norinčių. Jei pasiseks, galima prie jų prisigretinti ir bandyti šį tą perimti. Tačiau laukti trupinių nuo svetimo stalo - nemalonus ir nedėkingas užsiėmimas, geriau traukime į mažą ir jaukų Karoliniškių turgelį, kur knygų pardavėjai dažniausiai glaudžiasi prie prekiaujančių sendaikčiais.
Dempingas visur yra dempingas
Prieš keletą savaičių Karoliniškių turgelyje tarp prekiautojų knygomis buvo kilusi šiokia tokia sumaištis. Vietinis veikėjas, pravarde Matioras, kartu su savo moteriške ir dar vienu draugeliu atnešė į turgų apie porą šimtų knygų (matyt, išsikrausčiusių kaimynų asmeninę biblioteką) ir paleido jas po vieną litą. Prekyba ėjosi neblogai ir po valandos trijulė jau sunkiai apvertė liežuvius. Tai ir nulėmė jų verslo likimą, nes dar po pusvalandžio akcininkai prekybą metė ir galutinai atsidavė Bakcho globai. Konkurentai ir atsitiktiniai praeiviai greitai susišlavė prekes ir viskas vėl stojo į savo vietas: aistros nurimo, rinka stabilizavosi, o kainos vėl pasiekė įprastą šeštadieninį lygį - nuo 1,5 iki 4 litų už grožinės literatūros veikalą ir apie 10 litų už žodyną ar žinyną. Panašiai kaip Karoliniškėse, prekyba senomis knygomis vyksta ir kituose Lietuvos miestų turguose. Nesitikėkite čia rasti gerai išsaugotų ar labai vertingų leidinių, nuo šių knygų dažnai dvelkia pilstuku, neviltimi ir skurdu, tačiau stabtelti vis dėlto verta, nes niekada nežinai, kur rasi savo vertingiausią trofėjų.
Antikvarai savo kainą žino
Pusiau antikvarinėmis, XX a. leistomis knygomis prekiauja ir kai kurie antikvariatai, tačiau pardavėjai čia dažniausiai nelinkę pigiai atiduoti savo prekės ir yra įsitikinę, kad parduoti Leonido Brežnevo „Mažąją žemę“ mažiau kaip už 20 litų yra rimtas nusikaltimas prieš pasaulinę raštiją. Čia dažniausiai prekiaujama vertingesnėmis ir geriau išsaugotomis knygomis. Prieš papuldamos į lentynas jos praeina kruopščią atranką ir dažniausiai yra arba išties vertingos arba bent suteikia progą taip teigti antikvariatų savininkams (tai toli gražu nėra vienas ir tas pats).
Tokiuose antikvariatų skyriuose pasitaiko ir labai retų bei vertingų leidinių, bet nesitikėkite čia nieko įsigyti pigiai. Nors nuleisti rankų taip pat nevertėtų, nes koks būsimasis filologijos bakalauras čia ras kelis litus tekainuojančių pavienių „Naujosios Romuvos“ ar „Židinio“ numerių, o kiekvienas sulaukęs šiek tiek brandesnio amžiaus gali pasiieškoti knygos, kurios jis niekaip nesugebėjo gauti studijų metais. Nors čia galioja rinkos dėsniai, tačiau atsitiktinumui ir sėkmės faktoriui vietos vis dėlto lieka.
Yra dar keli būdai įsigyti vertingą leidinį ir juo papildyti savo biblioteką. Vienas jų - tai nuolat sekti skelbimus laikraščiuose ir internete. Veikiant sistemiškai, tai užtikrintas kelias rimto kolekcionavimo link, tačiau reikia lėšų, atsidavimo ir laiko, o rezultatus prognozuoti iš anksto būtų keblu. Senų knygų galima bandyti ieškoti ir „antrų rankų parduotuvėse“, prekiaujančiose drabužiais: esu ten įsigijęs porą pokarinių puikiai iliustruotų vadovų po Amsterdamą ir Paryžių, tačiau apie šias parduotuves ir jų ypatumus vertėtų papasakoti atskirai.
Iš autoriaus albumo
Pasakoti apie tai, kokias knygas, kur ir už kiek, kada nors įsigijau aš pats, neturėtų jokios prasmės - kiekvieno pomėgiai labai asmeniški. Galiu prisipažinti, kad į „naudingas“ vietas užeinu kelis kartus per mėnesį ir retai grįžtu tuščiomis rankomis. Bet taip pat turiu pripažinti, kad daugiau nei pusė čia pirktų knygų yra abejotinos vertės (visomis prasmėmis) ir vėliau esant mažiausiai galimybei stengiuosi jomis atsikratyti.
