Esė bus analizuojami Europos Sąjungos (ES) raidos scenarijai bei Lietuvos vaidmuo juose. Pradžioje aptariamas ES idėjinių pagrindų santykis su Abiejų Tautų Respublikos (ATR) idėjiniais pagrindais. Aptarus šį santykį bus parodytos stipriosios minėtųjų pagrindų pusės, bei kur jos istoriškai nuvedė ATR. Tada lygindamas Respubliką su ES, parodysiu, kokie yra iššūkiai Sąjungai, bei kokia yra galima Europos Sąjungos ateities perspektyva. Remdamasis galima perspektyva pateiksiu siūlomą vaidmenį Lietuvai Bendrijoje. Galiausiai bus apibendrinama, ką šia esė buvo siekta parodyti.
Filosofinėje-politinėje erdvėje Europos Sąjungą linkstama lyginti su jos istorine ir idėjine „pirmtake“ Abiejų Tautų Respublika. Kodėl ši Naujųjų laikų Respublika sietina su ES? Pirmiausia noriu išsklaidyti kai kuriuos neaiškumus – šiame straipsnyje nėra ketinama lyginti Bendriją su ATR absoliučiai, t.y. kad ES politiniai, socialiniai, ekonominiai parametrai turi atitikti ATR parametrus. Esė bus stengiamasi Lietuvos-Lenkijos valstybės (LLV) idėjinius pagrindus sulyginti su ES idėjiniais pagrindais ir iš jų išvesti pagrindinius Sąjungos tikslus, bei galimus raidos scenarijus, tad kartu ATR bus naudojama kaip pagrindas galimų Bendrijos scenarijų planavimui (norisi pabrėžti, kad bus parodyta ne neišvengiama ateities perspektyva, bet tik tai, kas galėtų būti.). Taip pat ketinu nagrinėti artimiausius galimus pokyčius per ateinančius 10-20 metų. Apsibrėžus šias nagrinėjimo ribas matytinas stiprus panašumas tarp ES ir LLV. Išskirtiniausi Žečpospolitos bruožai buvo:
1.Dominuojanti bendra Respublikos kultūra tarp inkorporuotų tautų (valstybės piliečiai, o tai buvo bajorai ir dvasininkija (kadangi to meto visuomenėje tik kilmingieji buvo laikomi piliečiais), būdami įvairių tautybių(lietuviai, gudai, ukrainiečiai) savanoriškai polonizavosi);
2.Demokratinis valdymo modelis (bajorai(t.y. ATR piliečiai) turėjo teisę atstovauti ir rinkti savo atstovus interesų gynimui Seime);
3.Skirtingų interesų grupių(skirtingų bajorų giminių, klanų) siekimas sau palankių sprendimų, jų susiskaldymas, vedantis prie anarchijos priimant svarbius šaliai sprendimus (liberum veto stabdė gyvybiškai svarbių sprendimų priėmimą);
Išskirtiniausi Bendrijos bruožai:
1.Dominuojanti postmodernioji Vakarų kultūra, kuri šiuo metu itin skverbiasi į rytines Sąjungos nares (eiktų akcentuoti, kad Vakarų kultūra nėra vienalytė, bet globalizacijos procesai pamažu formuoja bendrą ateities kartų kultūrinį identitetą (per internetą, televiziją, populiarius brand‘us));
2.Demokratinis valdymo modelis (ES piliečiai tiesiogiai renka savo atstovus į Europos Parlamentą);
3.Dažnas šalių narių susiskaldymas (dažniausiai į senąsias nares (Vokietija, Prancūzija) ir naująsias (Baltijos valstybės, Lenkija)) priimant sprendimus (nepriimami svarbūs Sąjungai sprendimai, kaip, tarkim, partnerystės sutartis su Rusija (Lenkijos ir Lietuvos veto 2006 metais) ar integracijos procesų stabdymas (Prancūzijos ir Nyderlandų piliečių referendumo rezultatai 2005 metais Airijos piliečių veto Lisabonos sutarčiai 2008 metais));
Visi trys ATR bruožai turėjo tiek neigiamos, tiek teigiamos reikšmės valstybingumo išlaikymui. Bendra kultūra turėjo bene didžiausią įtaką išlaikant valstybę suverenią. Bendra kultūra ne tik apjungė skirtingų tautybių bajorus, bet ir padėjo pagrindus formuotis bendram politiniam ir kultūriniam identitetui (kaip „gente lituanus, natione polonus” teorija). Tuo tarpu bajorų demokratija turėjo tiek neigiamos, tiek teigiamos reikšmės valstybei. Viena vertus ji decentralizavo valstybę, priartindama valdžią prie šalies piliečių, kitą vertus, piliečiai buvo nepakankamai politiškai sąmoningi priimti teisingus valstybei sprendimus ir leido jai suirti ir būti padalintai. Galiausiai vidinis šalies susiskaldymas turėjo didžiausią neigiamą įtaką valstybingumo procesui. Liberum veto ir savo interesų gynimas labiausiai pasitarnavo, kad Augusto II laikais nė vienas Seimas nebebuvo rezultatyvus. Tad nors bendra kultūra padėjo kurį laiką išlaikyti Respubliką susitelkusią, netinkama šalies politika, kuri leido decentralizaciją bei tokių ydingų sprendimų, kaip Liberum veto, įvedimas privedė LLV prie žlugimo.
Matydamas ATR kaip ES pirmtakę ir remdamasis ATR istorija kaip pagrindu, galinčiu padėti nuspėti Europos Sąjungos ateitį, dabar pateiksiu galimus Europos Sąjungos ateities scenarijus. Sąjunga turi trejopą fizinių virsmų galimybę: ES gali tapti arba tikra federacija (kurioje centrinės valdžios organai - Europos Parlamentas, Europos Komisija - bus aukštesni už šalių vietinius valdžios organus), arba išlikti nepakitusia, arba išvis išnykti.
Iš trijų galimų raidos scenarijų teisingais laikau du. Europos Sąjunga per artimiausius dešimtmečius išliks nepakitusi, bet kartu dreifuos tarp išnykimo. Šią išvadą darau atmetimo būdu įrodydamas, kad federalizacija yra neįmanoma. ES netaps federacija, nes:
1.Globalinė ekonominė krizė įrodė, kad Sąjungos narės vis dar nepasirengusios kovoti išvien su ekonominiais iššūkiais;
2.Postmoderni Vakarų kultūra nepadėjo sukurti bendro „europiečio“ identiteto; šalių narių gyventojai savo identitetą vis dar sieja su savo nacionalinėmis šalimis, bet ne su visu kontinentu;
3.Šalys narės politiniu lygmeniu veikia separatistiškai, nekoordinuoja veiksmų priimant spendimus dėl integracijos procesų, neturi bendros užsienio politikos ir nuomonės apie savo rytų kaimynes (Gruzija, Rusija);
4.ES institucijos yra pernelyg biurokratiškos ir nutolusios nuo šalių narių piliečių, tad Bendrijos narių piliečiai skeptiškai vertina tolimesnę integraciją (kartu tai verčia valstybių vyriausybes neatsiklausus savo šalies piliečių ratifikuoti sutartis tolimesnei integracijai);
Nors vienintelis būdas ES sustiprėti (kad taptų atsvara monopoliniam JAV pasaulio valdymui,ar dvipoliam Kinijos – JAV valdymui) yra federalizacija (kaip ATR vienintelis išlikimo garantas galėjo būti centralizacija), veikiausiai Sąjunga balansuos tarp stagnacijos ir išnykimo. Viena vertus, remiantis LLV pavydžiu atrodytų, kad esminių pokyčių vengimas turėtų Sąjungą privesti prie žlugimo, bet tai nėra visiškai tikslu. Sąjungos narės yra suinteresuotos palaikyti dalinį ES gyvybingumą. Naujosioms narėms minimalistinė Sąjunga yra naudinga. Ji leidžia naudotis didžiųjų šalių teikiamais ekonominiais resursais, bet kartu apsaugo nuo visiško autonomijos praradimo. Tuo tarpu didžiosios narės leisdamos naudotis savo ekonominiais resursais plečia savo įtakos ribas, bet kartu Sąjungos virtimas federacija privestų didžiąsias nares prie būtinybės išspręsti svarbų klausimą – kuri iš ES šalių narių yra dominuojanti jėga(Vokietija, Jungtinė Karalystė ar Prancūzija?). Kol kas nei viena iš didžiųjų šalių dar nėra pasirengusi tapti dominuojanti Sąjungoje (dominavimas reikštų, kad viena šalis turėtų turėti didžiausią įtaką politiniuose, ekonominiuose klausimuose).
Kaip jau minėjau, yra galimas ir ES žlugimo variantas. Būdama susiskaldžiusi, neturinti stiprios centrinės valdžios, vengianti permainų ji gali būti mažiausio atsitiktinumo sunaikinta. Ją galėtų visiškai suskaldyti ar net sunaikinti karas. Gruzijos-Rusijos karas parodė, kad Sąjungoje tikrai nėra vienybės, o kas nutiktų, jei Rusija pultų ES narę? Bet detaliau nenagrinėsiu šio galimo varianto, mat jis yra grįstas atsitiktinumu, o tai jau yra per didelis spėjimas.
Matydami galimus ES raidos scenarijus dabar galime apžvelgti ir Lietuvos poziciją šiuose pokyčiuose. Tad:
1.Pirmiausia, Lietuva priklauso mažųjų ES šalių narių klubui, tad jai taikytini bruožai, kurie galioja naujosioms narėms.
2.Lietuvai nenaudinga: federacinė ES, kuri sunaikintų Lietuvos savarankiškumą; be to, federacija paspartintų bendros kultūros vystymąsi, kuris sunaikintų ir taip mažą lietuvių tautą.
3.Lietuvai yra naudinga: tokia Sąjunga, kokia yra dabar. Dabartinėmis sąlygomis Lietuva gali išnaudoti ekonominius ES resursus ir taip vystyti savo šalies gerovę.
Bet dabartinė Sąjungos būsena kelia ir tam tikrą neužtikrintumą Lietuvai – Lietuva negali būti tikra, ar gautų ES šalių paramą iškilus karinei grėsmei. Todėl mano siūlomas vaidmuo Lietuvai yra toks: Lietuva turi būti šalis-diplomatė, kuri diplomatiniais svertais užsitikrintų didžiųjų šalių paramą vykdant savo politiką rytuose ir taip išsaugotų savo autonomiją (reikalaujant kompensacijos už trėmimus, ar vykdant kultūrinę ir ekonominę ekspansiją į buvusias LDK valstybes), o kartu būdama diplomate sugebėtų suderinti skirtingų šalių interesus Bendrijoje, kad ši neiširtų. Šis vaidmuo leistų daryti realią įtaką Sąjungos vidiniuose procesuose.
Apibendrindamas savo esė noriu pabrėžti, kad į absoliučią tiesą pretenduoti yra neįmanoma, galima tik spėti remiantis vienokiais ar kitokiais šaltiniais. Savo esė rėmiausi ATR istorija, kurią pritaikiau galimai ES raidos perspektyvai. Straipsnyje įrodžiau, kad Bendrijos federalizacija neįvyks, bet Sąjunga išliks nepakitusi. Kartu pateikiau savo alternatyvią Lietuvos viziją Europos Sąjungoje.
Vilius Bartninkas, Visuomeninio jaunimo klubo narys, Nacionalinės Politologijos Olimpiados (moksleivių) IV vietos laimėtojas
