Šiandien dainininkės veide ir vėl šypsena. Prisipažinsiu, džiugu prieš save matyti žmogų taip trykštantį noru gyventi. Nesvarbu, kad smagus pokalbis su stipriabalse vyko ofise, patogi redakcijos sofa virto bohemiškos senamiesčio kavinukės minkštasuoliu. „Visi užsidedame kažkokias socialines kaukes. Net dabar mes, kad ir išsidrėbę, atsipalaidavę, bet vis tiek stengiamės kuo maloniau bendrauti. Nors žmonės, tikriausiai, mane jau matę visokią, scenoje aš visgi užsidedu kaukę“, – demonstratyviai kalba Vilija ir šypsosi taip plačiai, kad apie akis net susidaro mažos raukšlelės.
Su didžiuliu džiugesiu norime pranešti – Vilija grįžta į sceną. Ir, tikime, grįžta su trenksmu. Dainininkė pristato nuoširdžią savo kūrybos dainą (ją išvysite straipsnio apačioje), kuri, kaip ji pati prasitarė, buvo parašyta labai greitai: „Sėdau prie klepo ir melodija tarsi kūrėsi pati. Žodžius mudu rašėme kartu su Stano“, – kolegai už bendradarbiavimą dešinę spaudžia atlikėja, kurios kurį laiką lietuviškoje padangėje buvome pasigedę. Kodėl? tv3.lt portalo skaitytojams dainininkė sutiko atsakyti į visus klausimus.
- 2005-aisiais išvydę jus scenoje buvome tikri – Vilijos Matačiūnaitės žvaigždė įsiplieks ilgam. Tačiau paskutiniu metu teko pastebėti, kad ji gerokai prigeso. Ar tai jaučiasi jums pačiai? – smalsiai pasiteirauju užduodama gana netaktišką klausimą.
- Tikrai jaučiasi. Aš nuolat pakartoju kažkurią klaidą... Net po pirmojo televizijos projekto, kuriame dalyvavau, matyt, ištiko ta pati problema. Nežinau, gal susirgau žvaigždžių liga (mąsliai žvelgia į lubas). Pamaniau, kad išgarsėjus jau nebereikia stengtis, kažkieno klausyti. Labai norėjau būti savarankiška, tačiau vis kažkur susimaudavau. Pačioje karjeros pradžioje dalyvavau viename projekte po kito, kol nusprendžiau padaryti pertrauką. Tuomet vėl susigriebiau – vaidinau seriale, dalyvavau šokių projekte ir vėl sustojau. Po to ėmiausi jau trijų projektų iš eilės, tarp kurių – „Eurovizija“. Po jos ir vėl sekė pertrauka. Aš dar tiksliai neišsiaiškinau ką, tačiau kažką darau negerai. Matyt, esu per daug išsiblaškiusi (šypteli).
- Gal dėl kurio nors savo sprendimo karjeros laikotarpiu gailitės?
- Nieko nesigailiu! Nemanau, kad verta gailėtis, verta tik pasimokyti. Tikiuosi man tai pavyks.
- Dainavimas yra jūsų pagrindinė specialybė? Kaip manote, ar galėtumėte imtis kitos veiklos?
- Po metų pertraukos supratau – be scenos ir dėmesio negaliu. Man beprotiškai gera šypsotis prieš kamerą, prisimerkti nuo sceninių šviesų, net repeticijos mane užveda!
- Žmogui, kuris dievina dėmesį, vienumoje likti būtų sunku. Ar yra tekę tai patirti?
- Tekę, tačiau aš pati sąmoningai save ten pastūmėjau. Buvau šiek tiek savimi nusivylusi ir kuriam laikui atsiribojau nuo pasaulio. O dabar, pailsėjusi, supratau, kad nieko kito šiame gyvenime aš nenoriu veikti. Noriu dainuoti, būti scenoje, televizijoje.
- Vėl sužibėti gali būti labai lengva, tereikia įsisukti į skandalą...
- Taip, bet skandalai nėra mano aistra... Didžiausią malonumą man teikia dainavimas, mokymasis ir tobulėjimas.
- Ar dar mokotės dainuoti?
- Šiuo metu ne (susigėdusi šypteli).
- O kas padėjo taip ištobulinti vokalą?
- Trečioje klasėje mama mane nuvedė į Artūro Noviko džiazo studiją... čia ir prasidėjo istorija. Paauglystėje mane labai įkvėpė Rositos Čivilytės pamokos, o nuo šešiolikos metų treniravausi pas Giedrę Kilčiauskienę, profesorę Sigutę Stonytę, Viktoriją Kalpokaitę, Zenoną Knyžnikovą. Teko kartas nuo karto apsilankyti ir užsienio dainavimo studijose. Dalyvavau Bobby‘io McFerrino „Master Class“ Estijoje bei Galinos Konah „Workshop‘e“ Ukrainoje.
- Kaip vokalo mokytojai vertino jūsų sugebėjimus? Ar daug sulaukdavote pastabų?
- O taip. Nuolat gaudavau pastabų dėl vokalo technikos, kurią, be abejo, visuomet būtina tobulinti. Dainavimas yra kaip sportas, visas kūnas turi dirbti. Jei padarai ilgesnę pauzę – vėl reikia atsistatinėti. Panašu, kad dabar būtent tai manęs ir laukia (šypteli).
- Tai ką veikėte visus metus?
- Tai buvo emociškai liūdnas etapas, apie kurį aš nenoriu kalbėti.
- Po „Eurovizijos“ atsitvėrėte tylos siena?
- Taip.
- Jūs juk žinote, kad siųsdami kažkurį atlikėją į tą konkursą lietuviai nė nesitiki pergalės?
- Ne, aš tuo netikiu, esu optimistiška naivuolė. Aš iš tikrųjų tikėjau, kad man pavyks!
- Prieš dalyvavimą tarptautiniame konkurse buvote emigravusi į Angliją, tačiau nusprendėte grįžti. Visgi tai nėra šalis, dėl kurios galėtumėte visam laikui palikti Lietuvą?
- Lietuvą galėčiau palikti, jei man pasiūlytų dainuoti bet kurioje kitoje šalyje. Jeigu galėčiau daryti tai, kas man patinka, važiuočiau bet kur.
- Jeigu rytoj paskambintų koks amerikiečių prodiuseris ir pasiūlytų patrauklų kontraktą?
- Nė negalvočiau, susikraučiau daiktus ir lėkčiau.
- Nieko nebūtų gaila palikti Lietuvoje?
- Nieko. Draugai mane tikrai suprastų ir palaikytų, o šeima palaimintų ir palinkėtų sėkmės. Jie džiaugiasi mano užsidegimu dainuoti, skatina, kartoja – „kaip smagu, kad ir vėl dainuoji".
- Jums gera – užsiimate mėgstama veikla. O ką patartumėte tiems, kuriems nepavyksta atrasti savęs?
- Tai – rimtas ir sunkus etapas, kurį pereiti tenka daugeliui. Mano aplinkoje yra pilna žmonių, kurie nežino, ką nori daryti – studijuoja nepatinkančius mokslus, vargsta... Tokiu atveju siūlyčiau viską mesti, keliauti, dirbti kad ir nemalonius darbus, mėginti, o tuomet atmetimo būdu ieškoti, kas teikia didžiausią malonumą. Atmeti tai, kas neįdomu, kol, galop, kažkas užkabina. Galima tęsti, galima paieškoti kažkokios pakraipos... Nežinau, su tokiais šuoliais aukštyn ir žemyn aš gal neuždirbsiu milijonų, bet svarbiau nei pinigai man – žinojimas, kad tai, ko siekiu, ką darau yra be galo artima sielai.
- Milijonus uždirbantys atlikėjai neretai gali „pasigirti“ ne itin švariu keliu didžiosios scenos link. Kas jums šiuo atveju būtų tabu?
- Kartais pamąstau, kaip elgčiausi, jei man pasiūlytų karjerą per lovą: ar orumą ir savivertę, ar lengvą kelią į turtus ir šlovę. Greičiausiai, rinkčiausi pirmą variantą. Save saugau tik sau. Dėl to niekuomet nekeliu ir nemėgstu skandalų, man svarbiausia – darbas, muzika. Prisipažinsiu, vienu momentu buvau numojusi ranka, maniau – ai, jei kitos merginos gali, tai ir aš galiu. Tačiau nuo kvailiausių poelgių sulaikė mintys, kad su tokia patirtimi man reikėtų gyventi visą gyvenimą. Graužtų sąžinė, kad visko esu pasiekusi ne dėl savo gabumų.
- Ar net lipdama į sceną išliekate savimi?
- Visi užsideda šiokias tokias socialines kaukes. Jeigu man prasta diena, jokiu būdu to nerodau scenoje. Galbūt, ne man vienai ta dienelė nemaloni. Žmonės į koncertus ateina papramogauti, pasisemti malonių emocijų. Jei dirbu pramogų pasaulio srityje, privalau linksminti žmones. O man tai patinka. Juolab, dainavimas yra tam tikra terapija – užsiimdama savo hobiu jaučiuosi puikiai, pamirštu visas negandas.
- Gal prisimenate pavyzdį, kuomet teko dainuoti tramdant nemalonius jausmus?
- Labai gerai atsimenu. 2007 metais koncertavome Radviliškio miesto šventėje. Man dainuojant į sceną kažkas sviedė gabalą šašlyko ir… pataikė tiesiai į suknelę (juokiasi). Paprašiau didžėjaus sustabdyti muziką ir rėžiau kalbą: „Žmonės, nesigadinkime šventės. Kažkoks vienas išsišokėlis visam miestui nuotaikos nesutryps. Aš ant jūsų nespjaudau ir jūs nespjaudykit. Aš juk nenoriu nulipti nuo scenos ir visų jūsų nuvilti. Jeigu visiems viskas gerai, lieku ir tęsiu programą“. Pasivaliau klecką ant suknelės ir užtraukiau dainą. Dabar atrodo, ai, nieko čia tokio. Bet iš tikrųjų tuomet buvo nemalonu.
- Tikriausiai, tokia publika nėra pati maloniausia... Kokiems žmonėms dainuoti smagu?
- Nedėlioju žmonių į kategorijas. Man patinka atsipalaidavusi, besišypsanti publika. Jei žiūrovai sėdi sudėję rankas, man pasidaro neramu. Imu žvalgytis, mąstau – gal scenos šviesos nedega, ar mano vokalo nesigirdi...
- Esate ryški asmenybė, jūsų charakterį pažįsta, greičiausiai, visa Lietuva. Tačiau, jei reikėtų apsikeisti vietomis su kuria nors pasaulinio garso žvaigžde, kas tai būtų?
- Neturiu jokių autoritetų. Nenoriu su niekuo keistis, man labai gera būti savimi (apsiglėbia save rankomis).
- Prisimenant jūsų karjeros pradžią, garsaus realybės šou laikus... juk pasirodymams aprangą rinkdavotės ne jūs patys? Ar visuomet būdavote patenkinti sukurtu įvaizdžiu?
- Mus rengdavo stilistai, kurių darbu tikrai ne visuomet gerėdavomės. Vieną kartą papriekaištavome dėl to, tačiau tik gavome barti ir užtilome visiems laikams. Net dabar dažnai savo nuomonės nekišu. Na, nebent jei paklausia, ką noriu apsirengti.
- Kaip manote, ar atlikėjui yra svarbu būti gražiam scenoje?
- Labai svarbu. Žmonės iš atlikėjų to ir tikisi. Jiems juk ir patinka žiūrėti į dainininkus, nes jie atrodo kitaip, užsiima kitkuo. Privalai kažkiek pasipuošti. Džiaugiuosi, kad visada buvau pankė, iš kurios daug ir nesitikėdavo (juokiasi). Man pasipuošus – visi išpučia akis.
