Po skyrybų būna ir vestuvių?. Artūras Paulauskas vėl nesibaido Viktoro Uspakich. Yra keistumo, o yra ir dėsningumo.
„Naujoji sąjunga (socialliberalai) priėmė sprendimą jungtis su Darbo partija. Darbo partija šį klausimą svarstys kitą savaitgalį“, praneša tie, kas turi pranešti. Lyg ir nieko įdomaus, bet šiek tiek skatina nusišypsoti tuos, kam dar nereikia atmintį skatinančių preparatų.
Buvo ar nebuvo?
Už parlamento ribų likusios Naujosios Sąjungos paviešintos jungtuvės su Viktoro Uspaskich vadovaujama Darbo partija prikelia naivius atsiminimus. Kitados manyta, jog kai kuriems politikams bendrauti neleis vertybės.
Antai, „Kauno dienoje“ 2003-11-22 A. Paulauskas, griaudint prezidento Rolando Pakso apkaltos akordams, teigė: „Tarp manęs ir V.Uspaskicho jokių įsipareigojimų nėra. Jis net nėra, nebuvo ir, matyt, jau niekada nebus mūsų partijos narys. Ir vis dėlto prisipažinsiu atvirai, 1997 m. prezidento rinkimų kampanijoje V.Uspaskichas buvo mano rėmėjas ir, jeigu tada būčiau išrinktas Prezidentu, dėl savo politinio nepatyrimo tam tikrų problemų, ko gero, būčiau turėjęs”, – pripažino Seimo Pirmininkas.
Agentai ar ne?
Socialliberalų lyderis Artūras Paulauskas spaudos konferencijoje paskelbė, jog Darbo partijos vadas Viktoras Uspaskichas ir pašalintas prezidentas Rolandas Paksas yra užsienio specialiųjų tarnybų instrumentai. „Aš manau, kad jie nėra savarankiškos figūros. Turiu pagrindo manyti, kad jų veiksmais siekiama parodyti, jog mūsų valdžia nesugeba valdyti valstybės“, – teigė A.Paulauskas.
Dar tada svarstytos analogijos, ar dosnusis verslininkas Jurijus Borisovas, per apkaltą nušalintam prezidentui Rolandui Paksui nepagailėjęs daugiau nei 1 milijono 200 tūkstančių litų, yra kiek nors kitoks, nei V. Uspaskichas, atėjęs į politiką kartu su A. Paulausku ir gan greit tapęs Ekonomikos komiteto pirmininku. Vėliau politikų keliai prasiskyrė: Darbo partiją įkūręs dabar Europos parlemente ir džiaugiasi buvusio Ūkio ministro statutsu, o A. Paulauskas kaunasi už grįžimą į Seimą.
Dabar vėl randasi priešybės vienybėje. Nors, jei net dvasinga Tėvynės gynyba nuo tokių marginalų kaip ietį visada rodę konservatorių kariai nemato skirtumo su kuo dėtis, tai galime džiaugtis totalia pragmatizmo pergale. Kam nepatina – išjunkite žiniasklaidą ir atmintį. Tik tada pavyktų nematyti, jog Vytauto Landsbergio ir Andriaus Kubiliaus politinės draugovės sostinėje ir provincijoje daro viską, kad tik ateiotų į valdžią. Net ir kartu su tais, kuriuos vakar ne tik A. Paulauskas vadino rusų agentais.
