Prieš keletą dienų internete pasirodė Lietuvos viešosios erdvės dėmesio verta žinutė. Vienas Vokietijos politikas atsistatydino tą pačią dieną po to, kai per vyno šventės atidarymą nepagalvojęs įžeidė elgetą.
Koks menkniekis - „netyčia“ aplaistyti šampanu kažkokį driskių ir pasakyti jam, kad dabar ir jis turės ko išgerti. Geras pokštas, ir tiek. Bet kokia pagarbos verta atsakomybė už savo veiksmus, net ir atsižvelgiant į galimą paklaidą dėl informacijos pateikimo subjektyvumo ir būsimos politinės tokio „nuoširdaus“ poelgio naudos.
Pažiūrėkime, kas darosi Lietuvoje. Mūsų juokingas politines realijas analizuoja užtektinai pakalusių specialistų. Gatviniams kritikams įdomesnės yra mažiau politiškai korektiškos tiesos ir formuluotės. Jomis ir pasiremsiu.
Paminėsiu keletą absurdiškų lietuviškų politinių atsitikimų (visiems jiems išvardyti reikėtų keleto puslapių), kuriuos lydėjo atsistatydinti siūlančių balsų choras. Šleževičius ir jo indėlis Lietuvos akciniame inovaciniame banke, Brazauskas ir jo akivaizdus melas apie susitikimus su draugais Maskvoje, Paksas ir neprilygstami jo chebros žygiai, Zuokas ir jo draugiški ryšiai su „Rubicon“, Pekeliūnas ir jo nemokšiškumas. Na ir dabar - Uspaskichas ir jo biznio interesai. Visi šitie ponai arba draugai aiškino tą patį: jie nekalti, nepakeičiami, gerbiami, palaikomi, jie nori Lietuvai tik gero ir dirba jos labui. Tie „paklydimai“ - menkniekis, palyginti su jų asmens nauda valstybei, o jeigu kam labai nepatinka - tegul renka įrodymus ir kreipiasi į teismą. Aišku, yra dar toks nesvarbus dalykas kaip kompetencija, bet tai jau kito straipsnio tema.
Kantas yra pasakęs, kad ir velnių visuomenėje turėtų galioti tam tikros etikos normos, antraip ji paprasčiausiai negalėtų egzistuoti kaip visuomenė. Todėl užtenka šnekėti nesąmones apie moralės nebuvimą Lietuvos politinėje bendruomenėje. Ji yra. Tik truputį kitokia negu tradicinėse Vakarų demokratijose, novatoriška, toliau pažengusi, rytietiškesnė, rusiškesnė. Čia savo noru po didesnių ar mažesnių politinių nesąmonių ar kvailysčių niekas neatsistatydina. Koks dar KGB rezervas, tai buvo seniai ir netiesa. Būtina surinkti neginčijamus įrodymus, steigi komisijas, pagauti darant (tiesa, tas irgi nebeveikia), apeliavimas į logikos dėsnius ir „objektyvias“ elgesio normas nebeturi jokios reikšmės ar įtakos. Juk visi dirba Lietuvai, stengiasi, daro ką gali. Ir kas čia tokio, jeigu kartais (arba dažnai, tai jau priklauso nuo asmeninių savybių) kartu tvarko savo, giminaičių, draugų verslo reikalus. Būtent dėl šitų verslo reikalų valdininkų kėdės tokios brangios ir visapusiškai naudingos. Kol visokie niekingi idealistai jiems organizuos įvairiausius teismus, jie suspės dar ne vieną atkatą pasiimti ar kontraktą prastumti. Valstybinis verslas juk irgi skatina ekonomikos augimą, sukuria naujas darbo vietas, skatina kompanijų plėtrą, nieko čia baisaus.
Net ir partiškumas šiuo atveju nesvarbus. Partijas dėl verslo interesų (arba jų nesuderinamumo) keisti tiesiog būtina. Kadaise ant bangos buvo liberalai, pas juos keliavo iš kairės ir iš dešinės. Paskui socialliberalai (šitas žodis man tikriausiai jau visada asocijuosis su trikampiu apskritimu). Dabar - rusų darbininkai. Koks dar principingumas, viešosios vadybos išmanymas, tvirtos politinės pažiūros, svarbu galėti kartu „dirbti“ ir pasidalyti įtakos sferas. O jeigu bendradarbiavimas nestringa, niekas nesikabinės. Tokie pat principai galioja ir politinių koalicijų sudaryme, nėra jokių populistų ir nepopulistų, tai atgyvenusios sąvokos.
Vienas apibendrinantis pavyzdys. Štai Algirdas Brazauskas ramiai sau aiškina, kad Viktoras Uspaskichas nieko blogo nepadarė, o jeigu ir padarė ne taip kažką visai nereikšmingo, tai tik dėl to, kad „nežino politinės virtuvės taisyklių“, „turi dar nedaug valstybės valdymo patirties“. Įsigilinkime. Iš tradicinio etinio požiūrio taško atrodytų taip: Algirdas aiškina, kad Viktoras yra debilas, kuris nesupranta, kaip funkcionuoja valstybė, nesuvokia, kur prasideda asmeniniai interesai ir kur baigiasi valstybiniai (tą tikriausiai nesunkiai paaiškintų vos ne kiekviena Juro Jankevičiaus auka) ir visai nenusimano apie verslo ir valdžios santykius. Aš už tokius „įvertinimus“ iškart kreipčiausi į Generalinę prokuratūrą dėl garbės ir orumo įžeidimo. Bet lietuviškos politinės moralės požiūriu čia viskas korekt. Viktoras yra tinkamas vyriausiojo valstybės ūkininko postui ir dirbasi kartu su juo sklandžiai.
Aišku, yra ir nukrypimų nuo lietuviškų politinės moralės normų. Pavyzdžiui, Margarita Starkevičiūtė, atvirai deklaruojanti savo nepartiškumą ir atsisakanti sėdėti prie vieno stalo su populistais. Arba keli nukvakę konservatoriai, nuolat nepatenkinti Rusijos įtaka ir populistinių partijų populiarumu. Bet tai tik dėmesio neverti senamadiški išsišokėliai.
Todėl, gerbiamieji, užteks tų nesibaigiančių siūlymų ir reikalavimų atsistatydinti. Jūsų pažiūros pasenusios ir neatitinka tikrovės. Mes gyvename toliau pažengusioje politinėje realybėje, kurioje veikia subtilesni „postmodernios“ moralės dėsniai, o pagal juos tokie reikalavimai atrodo vaikiškai.
Ne komentarams - [email protected]
