Sunku buvo patikėt savo ausimis girdint, kaip Seimo pirmininkas Viktoras Muntianas iš Seimo tribūnos kovo 20 d. pateikė paaiškinimus apie aplinkybes, kuriomis jis šiuo metu suimtam Kauno apskrities viršininkui Virginijui Vizbarui perdavė 2 tūkst. litų. Pasak V. Muntiano, tie pinigai buvo skirti privačiai bendrovei, kuri turėjo atlikti sklypų Kėdainių rajone padalijimą. Seimo pirmininkas tikino taip rūpinęsis savo rinkėjų interesais. Šitai buvo pateikta kaip pati natūraliausia istorija – tačiau tai veikiau primena absurdo teatrą.
Pats faktas, kad rūpinantis elementariu sklypų padalinimo klausimu vienas kitam pinigus perduoda asmenys, su sandėriu tiesiogiai neturintys nieko bendra, jau savaime yra labai keistas. Tačiau turint omenyje tai, kad vienas iš tų asmenų yra Seimo pirmininkas, o kitas – apskrities viršininko pavaduotojas, faktas pranoksta sveikos fantazijos ribas. Seimo pirmininkas duoda pinigus apskrities viršininko pavaduotojui, kad šis nueitų ir sumokėtų į firmą už rinkėjui suteiktas paslaugas? Net ir tokia oficiali V. Muntiano versija nesuderinama su pareigūno etika. Dar daugiau, V. Muntiano įvardytas rinkėjas, kurio interesais Seimo pirmininkas taip atkakliai rūpinosi, Vilhelmas Grūdė, apie tokį rūpestį sako nieko nežinojęs. Kovo 20 d. kalbėdamas LTV „Panoramai“ jis neslėpė nusistebėjimo: „Ar Muntiano pagalbos reikia, kad būtų padalinti sklypai?! Jūs klausiate lyg iš fantastikos pasaulio“. Ir pats V. Muntianas dar tą pačią dieną žurnalistams kalbėjo perdavęs savo sesers vyro Algimanto Vasiliausko pinigus. Taigi iš Seimo tribūnos nuskambėję žodžiai, kad buvo rūpinamasi eilinio rinkėjo interesais, švelniai tariant, nebuvo tikslūs.
Ar politikos upė išsivalys?
Padėti tašką šioje istorijoje dar anksti. Šaunusis kareivis Šveikas, Ivanuška duračiokas ir Trečias brolis iš pažiūros atrodo kvaili, tačiau galų gale apkvailina kitus. Kokios pasakos herojus yra V. Muntianas, turėtų paaiškėti artimiausiu laiku. Pradžiai galima padaryti kelias tarpines išvadas.
Įvertinus pastaruosius Trakų rajono vadovybės ir Kauno miesto atvejus, kai buvo suimti aukšti pareigūnai, galima konstatuoti, jog Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) veikla suaktyvėjo. Tai reikėtų sieti su STT vadovo pasikeitimu. Treji metai, kai tarnybai vadovavo Povilas Malakauskas, buvo ganėtinai tušti. Kita vertus, vis nepavyksta išvengti įsisenėjusios Lietuvos specialiųjų tarnybų bėdos – jų surinkta medžiaga į žiniasklaidą prasiskverbia gerokai anksčiau, nei pasiekia teismą. Už to slypi dideli ne pagal taisykles vykstantys žaidimai, kuriuose, atrodo, dalyvauja ir valstybės tarnybų darbuotojai. Jau įprantam prie tokios padėties, tačiau ji nėra normali.
Savo žodžio dėl precedento neturinčių V. Muntiano išsisukinėjimų, kurie meta šešėlį Seimo ir visos valstybės autoritetui, netarė Lietuvos prezidentas. Jo aiški pozicija galėtų padėti apsispręsti Seimo pirmininkui. Deja, kilus abejonėms dėl paties prezidento rinkimų kampanijos finansavimo skaidrumo susiklostė aplinkybės, kad prezidentas lyg ir neturi jėgos veiksmingai paraginti siekti skaidrumo.
Galima konstatuoti, kad net kelių Lietuvos partijų vadovybę krečia šokas. Paminėtini dar du tos pačios dienos, kai iškilo V. Muntiano istorija, įvykiai. Vilniaus apygardos teismas paskelbė nuosprendį Liberalų ir centro partijos pirmininkui Artūrui Zuokui, pripažįstant jį kaltu dėl poveikio Vilmantui Drėmai. A. Zuokas sumokėjo baudą ir neteks Vilniaus miesto tarybos nario mandato. Taip pat dar mėnesiui ir penkiolikai dienų buvo pratęstas namų areštas Darbo partijos lyderiui Viktorui Uspaskichui. Galima klausti, ar tai reiškia, kad Lietuvos partijos yra korumpuotos. Be abejo, nebūtų tiek dūmų be ugnies. Tačiau vykstantys procesai liudija, kad padėtis nėra beviltiška ir, nors pamažu, vyksta demokratinės sistemos apsivalymas.
Kitas klausimas, kuris procesas spartesnis – apsivalymas ar korumpavimasis. Vieša paslaptis, kad Lietuvos politinės partijos disponuoja nešvariais pinigais. Tai yra pripažinę įvairių partijų atstovai, o vasario mėnesio „Veide“ (Nr. 8) vienas politikas - partijos finansininkas kalba, jog partijos rinkimams vidutiniškai išleidžia tris kartus daugiau pinigų, nei deklaruoja. Nėra kitos jėgos priversti partijas laikytis finansinio skaidrumo – tai turi padaryti pačios partijos. Skaidrumo, realių išlaidų monitoringo, atskaitomybės principai turi būti esminiai naujojoje partijų finansavimo įstatymo redakcijoje, nes juridinių ar fizinių asmenų finansavimo apribojimai nesukūrus kontrolės mechanizmo sudarys tik dar didesnes prielaidas nešvarioms partijų manipuliacijoms. Gal teisėsaugininkų spaudimas pažadins partijas ir privers atsitokėti – suprasti, kad dera konkuruoti programomis, idėjomis, o ne susižertų juodųjų pinigų kiekiu.
