– Gegužės mėnesį vyks savižudybių prevencijos koncertas „Renkuosi gyvenimą“. Ar, jūsų manymu, Lietuvoje reikia tokių akcijų?
– Akcijų reikia, tik ne su visomis sutinku. Nors Lietuvoje renginių jaunimui trūksta. Žinoma, gali pamatyti „Skamp“, „Mango“ koncertų ir šen, ir ten, bet ne apie tai kalbu. Svarbu, kad jaunimas būtų užimtas, būtų įvairių seminarų mokyklose ir pirmiausia, kad apie problemas būtų šnekama iš jų pozicijos, jiems suprantama kalba. Esu buvęs seminaruose, kuriuose pranešėjas kažką niūriai perskaito ir galvoja, kad jaunimui buvo įdomu, kad tai ką nors pakeis. Tačiau dažniausiai tai nieko nekeičia, nes reikia šnekėti taip, kaip šneka jaunimas, išaiškinti taip, kaip jie supranta, pateikti pavyzdžių, kurie jiems yra aktualūs, o ne iš knygų, kurie galioja galbūt kažkur Anglijoje.
– Kodėl sutikote dalyvauti koncerte „Renkuosi gyvenimą“? Juk tai labdaringas renginys ir jums nebus mokamas honoraras.
– Esame jaunimo grupė ir mums visada rūpėjo jaunimo problemos. Dalyvavome ne vienoje akcijoje, o prieš kelerius metus važinėjome po Lietuvos mokyklas, aiškinome mokiniams apie žmogaus, taip ir vaikų teises bei apie autorines teises. Tuomet matėme, su kokiais sunkumais susiduria jaunimas. Taigi mes visada prisidedame prie projekto, jei manome, kad tai svarbu. Dalyvaudamas koncerte pirmiau galvoju, kad „Jaunimo linija“ yra tarnyba, kur žmonės gali paskambinti, pasišnekėti, nesvarbu, ar jie turi bėdų su tėvais, draugais, gal mokykloje kas labai spaudžia, erzina, turi problemų su narkotikais. Juk svarbu žinoti, kad yra tokia pagalbos forma, kai gali likti anonimiškas – tavęs niekas neklaus vardo, amžiaus. Kažkas su tavimi pašnekės 10 minučių, valandą – svarbu, kad žmonės žinotų apie tokią galimybę.
Taigi kalbėdamas apie koncertą nenorėčiau labai akcentuoti savižudybės problemos, nes mes Lietuvoje mėgstame viską tamsiomis spalvomis vaizduoti. Taip pat ir apie savižudybę – žinau, kad padėtis yra sudėtinga, bet manau, ieškant sprendimo verta į problemą žiūrėti iš šviesesnės pusės. O žmonės dažnai vartoja neigiamus žodžius, skleidžia pesimistines nuotaikas. Net ir pačiam jaunimui paskaitos apie savižudybę, narkotikus atrodo labai ne „cool“, labai senamadiška. Problemą spręsti reikia šiek tiek subtiliau. Todėl labai palaikau „Jaunimo liniją“ ir džiaugiuosi, kad jau 15 metų dirba savanoriai ir šia proga rengia tokį koncertą. Jeigu reikia mūsų pagalbos vieną kartą per 15 metų, mums nesunku.
– Ką norėtumėte pasakyti žmonėms, ateisiantiems į koncertą?
– Visų pirma labai sunku su Lietuvos publika kalbėtis iš scenos. Ne kartą per koncertą bandžiau ką nors rimta sakyti ir, tarkim, iš dešimties kartų manęs klausėsi gal tik porąkart. Patikėkit, sudėtinga su publika kalbėtis taip, kad jie negalvotų – ai, tu kvaileli, ką čia aiškini! Pavyzdžiui, Vokietijoje gali ant scenos užsilipti, kalbėti apie problemą ir žmonės tavęs klausosi. O Lietuvoje per koncertą pradėjęs kalbėti rimta tema gali išgirsti: „Ei, gaidy, nulipk nuo scenos!“, – taip tikrai būna, todėl ir sakau, kad reikia kalbėti jų kalba.
– Su kokiomis problemomis susiduria jaunimas?
– Su įvairiom. Priklauso nuo to, kokia atmosfera mokykloje: tarp mokytojų ir mokinių, tarp pačių bendraamžių. Kai nuvažiuoji į mažesnius miestus, matai, kaip atstumiami kitaip atrodantys ar kitaip besielgiantys. Teko matyti, kaip į klasę neįleidžia merginos, nes ji raudonai nusidažė plaukus. Augdamas su tokiomis problemomis nesusidūriau – man tai svetima. Galėjau eiti į mokyklą kad ir su auskaru nosyje. Žinoma, jaunimo problemų yra ir daugiau, pradedant nuo to, kad nesutaria su tėvais, negali atvirai pasišnekėti, patiria smurtą tiek mokykloje, tiek namuose, narkomanijos problema.
Iš tiesų jaunimas, nesvarbu, ar Lietuvoje, ar užsienyje, turi problemų. Atsimenu, kai man buvo 13 ar 14 metų – visokios paauglių depresijos, nesupranti pasaulio. Todėl labai svarbu turėti kokį žmogų ar organizaciją, kur gali pasipasakoti ir nesibaiminti, jog kažkas kažkam išplepės. Ne visi žmonės yra tokie laimingi ir turi tėvus, su kuriais gali pasišnekėti, pavyzdžiui, apie seksą ar apie bet ką su draugais. Jeigu esi gėjus ir pradedi tai suprasti būdamas 15 metų, gali būti, kad draugai nesupras, iš tavęs tyčiosis.
– Jums teko daug keliauti, mokėtės Vokietijoje. Ar galite palyginti Lietuvos ir kitų šalių jaunimą?
– Iš esmės jaunimo problemos yra visur tos pačios, tik žmonės skirtingai jas sprendžia. Sakykim, Vokietijoje jaunimas aktyvesnis. Jei jaunuolis turi problemų, tai jis ateis ir pasipasakos. Lietuvoje matau dideles mokytojų ir mokinių santykių problemas. Besimokydamas Vokietijoje buvau lygus su savo mokytojais. Mes diskutavome aktualiomis temomis – kas tuo metu vyksta pasaulyje, o nebūtinai apie tai, kas parašyta knygose. O Lietuvoje jaunimas nelabai ugdomas mąstyti savarankiškai. Tai rodo ir mokslo sistema, kai per pamokas mokytojas tau skaito 45 ar 90 minučių, o mokinys užsirašinėja ir atsiskaitymui turi viską mintinai išmokti. Ir jeigu žodis į žodį parašysi, tai gausi 10 balų, o jeigu praleisi nors vieną taškelį, tai gausi mažesnį pažymį. Žinoma, kalbu hiperbolizuodamas, tačiau tai arti tiesos.
Jeigu Vokietijos mokykloje viską išmoktum mintinai, gautum nulį balų, nes niekada nebus klausimo „kada tai įvyko?“, klaus „kodėl?“ Taigi turi pats išmąstyti, paaiškinti savo poziciją. Lietuvoje su tiksliaisiais mokslais yra gera padėtis, tačiau proto lavinimo ir savarankiškumo problema išlieka. Jaunimas bijo turėti savo nuomonę, ją apginti, laikytis savo pozicijos. Turėjom laisvę, nors ir visiškai nusišneki, bet moki apginti savo poziciją, argumentuoti, gauni gerą pažymį.
Panaši padėtis ir su studentais Lietuvoje. Net ir Afrikoje, kur žmonės yra mažiau išsilavinę, nebijoma pareikšti savo nuomonės – jeigu kas nors jiems netinka, jie eina ir protestuoja. O Lietuvoje jaunimas labai neaktyvus, neprisideda prie politinio gyvenimo, nekovoja už save, susitaiko su tuo, kaip yra – ai, išvažiuosiu į Angliją, ten padirbėsiu. Vokietijoje ar Afrikoje tai neįsivaizduojama. Man trūksta jaunimo aktyvumo: mums nepatinka kailiniai, karas Irake ar kas nors kita, nežinau... Lietuvoje negirdėti nieko panašaus. Kaip yra, taip bus gerai.
– Jeigu sakote, kad visur jaunimas susiduria su panašiais sunkumais, tai kodėl Lietuva pirmauja savižudybių skaičiumi?
– Dėl vyresnių žmonių dar galiu rasti kažkokių paaiškinimų. Nežinau, kaip Latvijoje ar Estijoje, bet galiu puikiai įsivaizduoti, jog daug kam buvo labai sunku pasikeitus politinei santvarkai, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. Nors ir praėjo 15 metų, bet jeigu gyvenai keturiasdešimt metų vienokioje santvarkoje ir staiga – toks didelis pasikeitimas. Privatizavimai, reformos, atsirado visokių sukčių, sektų, gal daug kas viską prarado, daug kam buvo sunkus perėjimas nuo vieno pasaulio prie visiškai skirtingo. Žinom, kad kabutėse, bet tada nebuvo gėjų, nebuvo invalidų, kiekvienas turėjo darbą. Kad ir neveiki nieko, bet ateini į darbo vietą ir gauni pinigų.
– O kaip yra su jaunimu?
– Mistika, kodėl jaunimas pasirenka savižudybę – aš neturiu atsakymo. Galiu tik įsivaizduoti ir kalbėti labai apibendrintai. Važinėdami po įvairias mokyklas, matėm, kad dauguma gerai baigusiųjų mokyklą yra merginos, kurios vėliau stoja į aukštąsias mokyklas, išvažiuoja į didmiesčius. O vaikinai paprastai mokosi šiek tiek blogiau, kai kurie visai nebaigia mokyklos. Tai jie nueina į armiją arba pasilieka savo miestelyje, neturi darbo, pradeda gerti. Jie nemato išeities, išskyrus variantą nuvažiuoti į Airiją bulvių kasti ar pas ūkininką dirbti, mašinas tvarkyti. Manau, kad yra daug žmonių, kurie nemato išeities.
Gyvenu Vilniuje, bet kai išvažiuoju į visiškai mažą miestą, matau, kiek žmonių neturi darbo – yra rajonų kur nedarbas siekia 50-60 procentų. Kai kurie žmonės jau penkerius metus neturi darbo. Žinoma, kartais tai yra pačių žmonių kaltė, kartais – ne. Daug kur žmonės pradeda gerti.
Kitas dalykas – Lietuvos mokslo sistema. Pavyzdžiui, aš baigęs mokyklą matematikos turėjau 2 taškus iš 15, taigi Lietuvoje niekur negalėčiau įstoti, o Vokietijoje galiu būti kuo noriu, gal išskyrus daktaru ar advokatu. Lietuvoje stojau į muzikos specialybę ir netgi tuomet buvo žiūrima į mano matematikos pažymius.
Lietuvoje nėra vidutinio mokinio – esi arba geras, arba blogas. Užsieny esi blogas mokinys, vidutinis – tokių yra dauguma, tai normalu ir tik labai mažas procentas yra labai geri mokiniai. Nesuprantu, kaip Lietuvoje iš trisdešimties mokinių klasės dvidešimt penki mokiniai baigia turėdami balą, didesnį nei 9. Tai nenatūralu – toks spaudimas yra nenormalus. Mano vidurkis būtų vidutiniškas – turėjau 6 ar 7 balus, bet Vokietijoje buvau pats normaliausias mokinys, galėjau įstoti, kur noriu, gauti patį normaliausią darbą ir uždirbti kad ir iki 10 tūkst. eurų. O Lietuvoje akademinis mąstymas yra iškreiptas ir jaunimas dėl to jaučia labai didelį spaudimą: turi 7 balus ir tau atrodo, kad tavo gyvenimas baigtas, nes negalėsi niekur įstoti.
– Ar jums pačiam yra tekę padėti žmogui, galvojančiam apie savižudybę?
– Neteko. Tačiau turiu porą draugių, kurios bandė žudytis, tačiau dar iki mums susipažįstant. Apie tai šnekėjomės, tačiau tai jau buvo praėję.
– Ką darote, kai pačiam būna sunku? Kur kreipiatės pagalbos?
– Man nesunku kreiptis į kitus ir šnekėtis apie savo problemas. Tačiau kai man būna sunku, dėl to labai neišgyvenu, juk negali visą laiką sektis – toks gyvenimas būtų labai neįdomus. Negali pajusti „kaifo“, jei visą laiką matai balta ir nematai juoda. Kitaip tariant, gėrį įvertini tik tada, kai esi patyręs sunkiu akimirkų.
Kai vienas ar kitas gyvenimo etapas būna sunkesnis, supranti, kad rytoj ar po mėnesio tai praeis. Vadovaujuosi principu, kad nereikia visko imti į galvą, juk gyvenimas spalvingas ir jame reikia visko. Pavyzdžiui, spaudoje pamatai ką nors bloga apie save parašyta, bet supranti, kad po kažkiek laiko visi pamirš tą recenziją. Paliko mergina ir tuo metu galvoji, kad tai buvo gyvenimo meilė ir niekada taip nebemylėsi – pamatysi, skausmas atlėgs ir vėl pamilsi. Esi kelionėje, o iki tikslo dar tolimas kelias ir manai, kad nebegali daugiau tverti – gal praeis trys dienos, bet galiausiai nuvažiuosi iki to Dublino ar kur kitur. Taip pat artimųjų netektis – visa tai gyvenimo dalis.
Taip pat esu praradęs tikrai gerų draugų, savo bendraamžių, vienas mirė dėl narkomanijos problemų. Buvo visko. Regis, dainininkas Prince‘as yra pasakęs: „Nesijaudink dėl dalykų, kurių negali pakeisti“. Sakykim, aš įrašinėju dainą. Kaip ji skambės, gitaros partija priklauso nuo manęs, bet kaip publika ją priims – tai jau ne mano galioje, todėl aš dėl to nesirūpinu.
– Sakote, kad jums lengva kalbėti apie savo problemas, bet yra žmonių, kurie nedrįsta. Kodėl vis dėl to svarbu kalbėti apie savo sunkumus?
– Turėti dvi nuomonės visada yra geriau negu vieną – juk visada gali pasilikti prie savosios, jei kita nepatinka. Net dirbant su kitu žmogumi gali gauti naujų minčių, kurios tau pačiam gyvenime nebūtų šovusios. Pavyzdžiui, kai įrašinėju dainą, žinau, kaip tai daryti, žinau, kaip groju gitara – juk neišmoksi per vieną dieną groti kitaip. O žmogus iš šalies gali duoti netikėtą patarimą – ei, nuimk ritmą, padaryk dainą visai be ritmo. Tas pats ir su problemomis – jeigu tu užsisklendi, tai tarsi užstringi, nebežinai, ką toliau daryti, o šnekėdamas su kitu gali rasti sprendimą, apie kurį pats nepamąstytum.
Tai vienas aspektas, o kitas – kai išsišneki, pasidaro lengviau. Jeigu kaupiasi skausmas, ašaros, visa tai reikia paleisti, gerai kartais kad ir pusvalandžiui apsikabinti ir tiesiog išsiverkti – kartais net sakyti nieko nereikia. Savyje sulaikyti pyktį ar kitokius jausmus nėra sveika. Netgi fiziškai jauti streso padarinius, nuo streso prasideda skrandžio opos.
Pavyzdžiui, merginų dažnai patiriamos problemos – bulimija ar anoreksija. Tokiais atvejais jos vengia šnekėti, neigia savo problemą, užsisklendžia. Kažkoks kvailelis pasako, kad tu esi stora, ir dėl to visą gyvenimą susigadini. Pažinojau panelę, kuri dėl vieno tokio nejautraus žmogaus sakinio pradėjo badauti. Kai po poros metų sužinojau, stengiausi ją palaikyti, taip pat ji gavo palaikymą iš savo artimųjų, draugų. Jai buvo svarbu „išleisti“ tai, kas buvo susikaupę viduje.
Suprantu, kartais nesinori ko nors įskaudinti, atrodo, jeigu pasakysi tėvams, bus dar blogiau. Bet jeigu tu žmonėms tikrai rūpi, nesvarbu, kas atsitiko, jie tave palaikys.
– Kaip, jūsų manymu, galima padėti žmogui, galvojančiam apie savižudybę?
– Tikriausiai svarbu ramiai su žmogumi pasikalbėti, jo neatstumti, nespausti, o bandyti išsiaiškinti, dėl ko jis nebenori gyventi. Reikia žmogaus pasitikėjimą gauti, nes tuo metu, kai galvoji apie savižudybę, visa kita iš esmės yra nesvarbu. Mano manymu, tuo metu reikia žmoguje kažką sužadinti, kad jis suprastų, jog gyventi verta. Žinoma, tai nelengva užduotis. Nebūtina būti profesionaliu psichologu, bet reikia supratimo apie žmogų.
Manau, kad daug žmonių užsimena apie savižudybę, nes jiems reikia dėmesio, jie nežino, kaip kitaip sulaukti pagalbos. Pavyzdžiui, grįžti iš mokyklos, o tėvai dirba iki vėlumos, nėra su kuo pasikalbėti, nejauti, kad tave myli. Tai savižudybė gali būti kažkoks pagalbos šauksmas – pažiūrėkit, man kažkas blogai, kodėl manimi niekas nesirūpina. Jei sužinai apie kito žmogaus planus pasitraukti iš gyvenimo, reikia jį palaikyti, parodyti, kad esi pasiruošęs išklausyti.
– Ką galvojate apie savanorišką darbą?
– Savanoriškas darbas yra geriausias darbas. Jeigu eini į biurą ir dirbi tik dėl pinigų, tai palauksi iki penktos valandos ir išeisi. O jeigu eini į darbą dėl to, kad jis patinka, tai nesvarbu, ar sėdėsi iki šešių, iki vienuoliktos vakaro ar vieną dieną išeisi anksčiau. Tačiau mėgausiesi tuo, ką darai ir visą save tam atiduosi. Man atrodo, nėra geresnio darbo, kai jauti „kaifą“ dirbdamas, kai darai tai, kas tau patinka, dirbi iš meilės. Savanoriai – tai žmonės, kuriems svarbu, kas vyksta visuomenėje, jie yra socialiai aktyvūs.
Man neteko dirbti savanoriško darbo, bet kai važinėjome po Lietuvos mokyklas, mums niekas už tai nemokėjo. Ir jeigu nuėjęs į seminarą būčiau vis žiūrinėjęs į laikrodį – kada baigsis, man tai būtų kančia. Bet buvo įdomu dalyvauti, sužinoti, kaip jaunimas mąsto, kokios problemos juos jaudina. Man „kaifas“ turėti tam tikrą ryšį su jaunimu, nes jie į mus žiūri kaip į žmones, kurie gali kažką pasakyti. Man patinka, kai galiu kam nors padėti ir tai jaučiu.
– Specialiai koncertui „Renkuosi gyvenimą” ketinate įrašytį Suzzane Vega dainą „Luka“. Kaip atsirado tokia idėja?
– Jau seniai norėjau įrašyti šitą dainą su kitais atlikėjai, o ne tik kaip „Skamp“ dainos versiją, nes man atrodo, kad tos dainos tema tikrai svarbi. Tekstas apie merginą, kuri gyvena antrame aukšte ir iš ten nuolat girdisi triukšmai, bet niekas nieko nedaro – namie smurtaujama, aš visa tai girdžiu, bet nieko nedarau, niekam neskambinu. Manau, kad Lietuvoje tai aktuali problema, su kuria susiduria ne tik jaunimas, bet ir moterys, kurios patiria vyrų, tėvų, vyresnių brolių smurtą. O kai sužinojau apie projektą „Renkuosi gyvenimą“, pamaniau, kad tai yra geriausia proga tą padaryti.
Kalbėjosi Šarūnė Kaušylaitė
R. Olinš nuotrauka
