Per penkerius metus Šiaulių rajone, netoli uždaryto Kairių sąvartyno, turėtų iškilti naujas laikino užkardymo ir tardymo izoliatorius. Jau parengtas detalusis šios teritorijos, užimančios 8 hektarus, planas. Iš miesto centro iškėlus izoliatorių, laisvas liks šimtametis dar Rusijos carinės administracijos užsakymu statytas kalėjimo pastatas. Šį paveldo objektą nusižiūrėjo Šiaulių „Aušros“ muziejus.
Izoliatorių ketinama iškelti iš miesto centro
Kalėjimų pertvarkai šalies mastu numatyta apie 700 milijonų litų. Lėšų bus ieškoma šalies biudžete ir Europos Sąjungos fonduose. Pagrindinis reformos tikslas, anot teisingumo ministro Remigijaus Šimašiaus, — išvengti didesnių išlaidų ateityje ir atpiginti laisvės atėmimo įstaigų išlaikymą. Dabar vieno nuteistojo išlaikymas kainuoja 60 litų per dieną, iš kurių tik 5 litai skiriami maistui. Šias išlaidas norima sumažinti iki 45 litų.
Edmundo Toliušio, laikinai einančio Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus pareigas, žodžiais, jau parengtas 8 hektarų dydžio teritorijos netoli uždaryto Kairių sąvartyno detalusis planas, kurį vasario pradžioje svarstys Šiaulių rajono taryba. Jei planui bus pritarta, prasidės naujo laisvės atėmimo vietos pastato projektavimo darbai. Tikimasi projektą įgyvendinti iki 2016 metų. Naujame pastate įsikurs ne tik izoliatorius, bet ir pataisos namai, areštinės.
Įstaigos vadovas pasakojo, kad šiuo metu Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra 632 nuteistieji, o pastatas pritaikytas tik 200. Vienoje kameroje laikoma iki 8 žmonių. Dėl ypač prastų kardymo sąlygų suimtieji nuolat skundžiasi izoliatoriaus administracijai.
Blogos sąlygos ir darbuotojams — nėra kur pavalgyti ar pailsėti.
Bendras kamerų plotas sudaro apie 1800 kvadratinių metrų, dar yra buitinių patalpų — virtuvė, garažai, rūbų ir daiktų sandėliai.
Senasis kalėjimas — vertingas paveldo objektas
VIRSMAS: Vietoj senojo Šiaulių kalėjimo siūloma įkurti atraktyvų muziejų (skrastas.lt nuotr.)
Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktorius Raimundas Balza iškėlė idėją senąjį Šiaulių izoliatoriaus pastatą, kai iš jo bus iškelti kardomieji, pritaikyti muziejaus reikmėms.
Anot direktoriaus, senasis Šiaulių kalėjimo pastatas yra autentiškas ir vertingas. Šiemet jam sukanka lygiai šimtas metų. Kalėjimo pastatas pradėtas statyti 1911 metais Rusijos Caro administracijos užsakymu, nes trūko vietos sulaikytiesiems kalinti.
Dabar šis pastatas yra centre, bet prieš šimtą metų tai buvo miesto pakraštys. 1,5 hektaro izoliatoriui priskirtoje teritorijoje yra išlikusių autentiškų senojo kalėjimo korpusų. „Ne veltui visą kompleksą su senaisiais pastatais Kultūros vertybių departamentas yra įtraukęs į paveldo vertybių registrą. Komplekso negalima nei griauti, nei perstatyti. Jį leidžiama tik restauruoti ir pritaikyti vienai ar kitai veiklai“,— sakė R. Balza.
Muziejus neabejoja pritaikymo nauda
Nors Šiaulių „Aušros“ muziejus turi gana daug pastatų, anot direktoriaus, jie tik iš dalies tenkina muziejaus poreikius. Trūksta eksponatų saugyklų, nėra erdvios parodų salės.
Autentiškas kalėjimo pastato interjeras, puiki erdvė idealiai tiktų keleto šimtmečių miesto istorijai atskleisti. R. Balzos įsitikinimu, per kalėjimo istoriškai atliktą funkciją būtų galima pasakoti apie kovas už Nepriklausomybę, sukilimus prieš carinę administraciją ir kitus reikšmingus įvykius. Jeigu kalėjimas atitektų muziejui, čia būtų įrengta įspūdinga istorijos ekspozicija.
Anot direktoriaus, būtų išspręsti net keli uždaviniai: „turėtumėm įdomią ir atraktyvią istorinę ekspoziciją, erdvią parodinę salę ir saugyklas“. Direktorius neabejoja, kad pastate reikėtų įrengti šiuolaikinę vėdinimo ir kondicionavimo sistemą, bet eksponatų saugumui tikrai niekas negrėstų.
Juo labiau, kad senasis kalėjimo pastatas yra paveldo objektas ir jį pritaikant kitoms reikmėms iškiltų problemų. Perduotas muziejui jis būtų naudingas, o turtas išliktų valstybės rankose.
Sovietmečiu pastatytų priestatų muziejus atsisakytų ir atkurtų bendrą kalėjimo vaizdą, koks jis buvo XX amžiaus pradžioje.
Kalėjimuose įrengti muziejai — įdomūs
„Kalėjimas pats savaime yra labai atraktyvi įstaiga, nes žmonės savo noru į kalėjimą pakliūti negali, jei nėra nusikaltę. Uždaros įstaigos visuomet traukia žmones. Įdomu, kaip kalėjimas atrodo iš vidaus — kaip jis funkcionuoja, kokios kameros, koridoriai, durys“, — teigia R. Balza. Direktoriaus nuomone, atraktyviam muziejui, įkurtame kalėjime, lankytojų netrūktų, nes tokie muziejai yra populiarūs. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Ypač lankomi Londono kalėjimo komplesas, Lietuvoje — Kauno devintasis fortas, kuriame buvo sunkiųjų darbų kalėjimas, Raseinių krašto muziejus, kuris taip pat įsikūręs kalėjime.
Vieną iš kalėjimo statinių — senąsias arklides — muziejaus direktorius svajoja pritaikyti parodų salei, rastųsi vietos ir eksponatų saugykloms.
Nors muziejus turi unikalią dailės kolekciją ir kaupia šiuolaikinių menininkų darbus, negali jų eksponuoti, nes Ch. Frenkelio viloje tėra tik kamerinės salės, kuriose rimtesnės kolekcijos netelpa. Dėl šios priežasties tenka atsisakyti ir viliojančių užsienio ir Lietuvos muziejininkų pasiūlymų į Šiaulius atvežti įdomias parodas.
Kalėjimo kiemelis pačiame miesto centre, aptvertas šimtamete tvora, būtų pritaikytas performansams ir kitiems kultūros renginiams.
Muziejaus funkcijos koncentruotųsi vienoje vietoje ir atsirastų visas kompleksas.
R. Balza neabejoja, kad istorinė kalėjimo aura muziejui labai pasitarnautų. Finansinių galimybių būtų ieškoma per Europos Sąjungos fondus, siekiant objektą pritaikyti kultūriniam turizmui. Projekto vertė esą siektų 15— 20 milijonų litų.
Kitos alternatyvos
Jei kalėjimo pastato negautų, muziejus turėtų ieškoti kitų erdvių: arba statyti naują pastatą miesto centre, arba rekonstruoti Aušros aėjos rūmus, reikalaujančius kapitalinio remonto ir didelių lėšų.
Direktoriaus nuomone, akivaizdu, jog racionaliau lėšas panaudoti senajam kalėjimo pastatui restauruoti, nes būtų išsaugotas paveldas, unikalus kalėjimo interjeras.
Gavęs kalėjimą, muziejus sutiktų atsisakyti Aušros alėjos pastato. Esą jis būtų perduotas valstybės reikmėms, nes nėra paveldo objektas.
Aušros alėjos rūmuose veikianti etnografinė ekspozicija persikeltų į naująją malūninko sodybą prie Žaliūkių malūno.
Irena Budrienė
