Kalendorius
Lapkričio 2 d., šeštadienis
Vilnius +5°C
Horoskopai
Programos image
Orai
Pranešti naujieną
Paieška

Naujausios

Karas Ukrainoje

Lietuva

Verslas

Užsienis

Gyvenimas

Sportas

Video

Žmonės

Automanas

Mano naujienos

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas
REKLAMA
Komentuoti
0
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
Link copying icon
Kopijuoti nuorodą
Email icon
Siųsti el. paštu
Facebook icon
FB Messenger icon
Messenger
LinkedIn icon
LinkedIn
Twitter icon
Daugiau panašių naujienų
Mažiau panašių naujienų
Pranešti apie klaidą
TV3 naujienos > Kriminalai

Vieta Kaune, kur vykdavo kruvini gaujų susirėmimai: ten niekas nenorėjo mirti

2018-11-24 21:15 / šaltinis: tv3.lt / aut.
Autorius(-ė) naujienų portalas tv3.lt
/ šaltinis: tv3.lt
2018-11-24 21:15

Prieš daugiau kaip tris dešimtmečius sparčiai išplito toks ne itin gražus posakis: „Jei Kauną apjuostum spygliuota viela, visi žinotų, už ką sėdi“. Tokiais žodžiais pasakojimą apie sovietmečio Kauno kriminalinio pasaulio ištakas pradėjo Juozas Rimkevičius, buvęs kovą su pirmosiomis Lietuvoje suklestėjusiomis nusikaltėlių gaujomis paskelbusios Vidaus reikalų ministerijos operatyvinių darbuotojų specialios grupės narys.

Aršios Kauno mafijos tarpusavio kovos (nuotr. Fotodiena.lt)
251

Prieš daugiau kaip tris dešimtmečius sparčiai išplito toks ne itin gražus posakis: „Jei Kauną apjuostum spygliuota viela, visi žinotų, už ką sėdi“. Tokiais žodžiais pasakojimą apie sovietmečio Kauno kriminalinio pasaulio ištakas pradėjo Juozas Rimkevičius, buvęs kovą su pirmosiomis Lietuvoje suklestėjusiomis nusikaltėlių gaujomis paskelbusios Vidaus reikalų ministerijos operatyvinių darbuotojų specialios grupės narys.

REKLAMA
0

Maždaug 1985-1986 metais banditų susirėmimai Kaune kildavo dėl daugybės priežasčių. Tačiau dažniausiai kumščių kietumą jauni kauniečiai iš įnirtingai konkuruojančių miesto gaujų išbandydavo dėl įtakos sferų dalybų arba dėl jaunosios ir vyresnės kartos nusikaltėlių konfliktų. Apie tai buvo rašoma kriminalinių naujienų laikraštyje „Akistata“.

TAIP PAT SKAITYKITE:

Dvi pagrindinės grupuotės

Pagrindinės tais metais besikuriančių Žaliakalnio „Daškinių“ ir Vilijampolės „Daktarų“ susidūrimų priežastys buvo nesutarimai dėl teritorijų dalybų. Tiesa, šie susidūrimai buvo vietinės reikšmės ir nesukėlė plataus masto kovų, kurios būtų pasiglemžusios ir gyvybių.

REKLAMA
REKLAMA

H. Daktaro gyvenimo sąlygos Pravieniškėse
(251 nuotr.)
(251 nuotr.)
FOTOGALERIJA. H. Daktaro gyvenimo sąlygos Pravieniškėse

Kaip teigė vienas Kauno organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos (ONTT) veteranas, bene pirmasis didelis santykių aiškinimasis įvyko 1985-ųjų kovo mėnesį Ąžuolyno parke. Šiame „mūšyje" dalyvavo per 80 jaunų vyrų.

REKLAMA

Pasakojama, kad pasibaigus šiam susidūrimui Žaliakalnio sportininkai išmušė akis keliems būsimiems Vilijampolės gaujos bosams, artimiausiems paties Henriko Daktaro sėbrams.

Tuo tarpu mažiau nukentėjusieji vilijampoliečiai nuo karingai nusiteikusių žaliakalninių turėjo skubiai sprukti netrumpą atkarpą – nuo Ąžuolyno parko iki pat Jonavos gatvės.

Turtingų šeimų vaikai

„Kaunas nuo seno buvo vertelgų sostinė. Būtent dėl to, kad šiame mieste mažiausiai buvo paisoma tarybinės santvarkos taisyklių dėl „gamybos įrankių priklausymo liaudžiai“ – kiekvienas stengėsi užsidirbti papildomai ir kai kada ne visai teisėtais būdais. Tokia dvasia buvo auklėjami vaikai ir jiems susiformavo savitas supratimas apie įstatymus ir tvarką.

REKLAMA
REKLAMA

Be to, kenkti valdžiai, nekęsti jos atstovų (konkrečiau – teisėsaugininkų), grobstyti valstybinį (t. y. niekieno) turtą buvo savotiškas prestižo reikalas“, – prisiminė nuo eilinio milicijos darbuotojo iki policijos vyresniojo komisaro, valdybos viršininko Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnyboje iškilęs ir nemažai prie Lietuvos policijos atkūrimo prisidėjęs J. Rimkevičius.

Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime
(108 nuotr.)
(108 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime

Pašnekovo teigimu, tais laikais Žaliakalnio nusikaltėlių gaujų vadeiva tapo Remigijus Daškevičius, puikus sportininkas ir protingas vaikinas. Reikia pažymėti, kad kaip sportininkas Daškė gana sveikai gyveno ir uoliai „pumpavo“ raumenis. Jis pabrėžtinai vengė bet kokių svaigalų – net ir tabako.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tuo tarpu su R. Daškevičiaus bičiuliais pakovoti nevengdavę H. Daktaro pasekėjai laisvalaikio vakarus mėgdavo leisti Kauno restoranuose ir naktiniuose baruose.

„Pirmosios dar pavadinimų neturėjusios Žaliakalnio gaujos buvo susiformavusios iš aktyvių sportininkų: imtynininkų, boksininkų, Rytų kovų menų meistrų. Daugelio jų biografijos skyrėsi nuo skurdžioje, riboto mąstymo žmonių aplinkoje išaugusių „Daktarų“ veikėjų. Dauguma Žaliakalnio vyrų buvo iš neblogai materialiai apsirūpinusių šeimų, išsilavinę. Tiesa, „kaunietiškų“ – vartotojiškų pažiūrų – vaikinai“, – pasakojo J. Rimkevičius.

REKLAMA

Anot jo, ir Vilniuje, ir Kaune, ir turbūt kituose Lietuvos miestuose tokios jaunimo gaujos, susibūrusios gatvių ar rajonų principu, tarpusavyje konkuravo ir konfliktavo: „Tai buvo įvaizdžio dalykas. Netgi skyrėsi jų apranga, manieros, susibūrimo vietos. Kai gaujos pradėjo vykdyti rimtesnius nusikaltimus, ta jų tarpusavio kova ir konkurencija ypač sužiaurėjo. Tuo metu gaujose iškilo akivaizdūs lyderiai, kurie išsiskyrė savo fizine jėga ir sumanumu.“

Ekskursija po naująjį Pravieniškių korpusą
(55 nuotr.)
(55 nuotr.)
FOTOGALERIJA. Ekskursija po naująjį Pravieniškių korpusą

REKLAMA

Įtakingasis Vania

Anuomet Kaune Žaliakalnio vaikinus daugelis laikė klasikiniais neleistinai suįžūlėjusiais banditais. Tipiški jauni išsišokėliai, netikėtai atėję nugalėti šalies mafijos sostinės lyderius „Daktarus“ – šiuo klausimu ir vyresnės kartos ilgapirščiai, ir milicija buvo vienos nuomonės.

Jaunieji „Daktarai“ Daškę ir jo sportininkus kriminaliniame pasaulyje pasitiko ne ypač draugiškai. Naujokus ne kartą įvairiais būdais bandė pastatyti į vietą, bet praėjus kuriam laikui paaiškėjo keletas intriguojančių aplinkybių.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Remiantis teisėsaugos veteranų pasakojimais, jau tada jaunuosius „Daškinius“ globojo ne kas kitas, o Jonas Bielskis, Kaune anuomet geriau žinomas kaip Senelis arba Vania. Tais laikais J. Bielskis buvo laikomas autoritetu, būdavo savotišku tarpininku.

Ne kartą pasitaikė, kai jauniesiems Daškės parankiniams pakakdavo pasakyti Vanios vardą, kad žiaurūs konkurentai ne tik iš Vilijampolės, bet ir iš kitų Kauno mikrorajonų juos paliktų ramybėje.

Saviškius atpažinti – žalias raištis

Kaune iki šiol sklando kalbos, jog pirmosios nuožmios kovos dėl išlikimo tarp vilijampoliečių ir žaliakalninių vyko Ąžuolyno parke, netoli dabartinio S. Dariaus ir S. Girėno futbolo stadiono.

REKLAMA

Sutemus į muštynes prie sporto komplekso kartkartėmis susirinkdavo per šimtą agresyviai nusiteikusių vaikinų. Čia grupės jaunų vyrų iš Vilijampolės ir Žaliakalnio kiemų susirinkdavo apsiginklavę kas kuo: lazdomis, grandinėmis, metaliniais strypais, o kai kada – ir peiliais. Susirinkusiųjų veidai nežadėdavo nieko gero – iš jų trykšte tryško pyktis ir agresija.

Po pirmųjų kruvinų susirėmimų Ąžuolyne Daškės vyrai ateidavo ant kairės rankos pasirišę specialius žalius raiščius. Toks ženklas buvo naudojamas tam, kad įsisiautėję ar sunkiai sužeisti grumtynių dalyviai bent pagal raiščius galėtų atskirti saviškius nuo priešininkų.

REKLAMA

Kovotojų spalvos

Žaliakalniniai buvo įsitikinę, kad muštynėse, kaip ir sporte, galioja tokie pat garbės principai – tarkim, reikia santykius aiškintis be papildomų įrankių ar nemušti gulinčiojo – todėl į kautynes ateidavo vilkėdami sportiniais kostiumais.

„O „slabadiniai“ nepaisydavo jokių taisyklių. Jie apsirengdavo vatinukais, užsidėdavo ausines kepures, kurios leisdavo slopinti smūgius, atsinešdavo muštynėms skirtų įrankių“, – apibūdino ankstyvosios kartos Kauno mafijos kovotojų aprangos detales J. Rimkevičius.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Daugelio vilijampoliečių vien išvaizda tais laikais sukeldavo siaubą bet kuriam, išvydusiam juos tamsioje ir ištuštėjusioje gatvėje: pykčiu žaižaruojančios akys, įmantrios „zekų“ tatuiruotės. Jų apranga būdavo pritaikyta bet kurią akimirką įsiplieskiančioms muštynėms.

Plačios kelnės nevaržydavo judesių smūgiuojant kojomis, netrukdydavo, jei tekdavo skubiai bėgti. Ne mažiau svarbios anų laikų banditams masinėse muštynėse buvo odinės striukės – jos sušvelnindavo priešininkų smūgius, padėdavo atlaikyti peilių dūrius.

REKLAMA

Išskirtinis vilijampoliečių bruožas buvo plikai skustos galvos – kad tiems patiems milicininkams nebūtų už ko sugriebti.

Pasyvūs stebėtojai

Šių eilučių autoriaus kalbintiems buvusiems teisėsaugininkams susidarė įspūdis, kad tais laikais Kauno milicijos vadovai nenorėjo kištis į dar gatvės chuliganais laikytų „Daktarų“ ir „Daškinių“ muštynes. Atrodo, jie nematė reikalo uždrausti „kariauti“ konfliktuojantiems miesto rajonų kiemų chuliganams.

REKLAMA

„Kai milicininkai sužinodavo, kad vyks muštynės, atvažiuodavo, prie Ąžuolyno parko pastatydavo „voronoką“ ir pasyviai stebėdavo kumščiais santykius besiaiškinančius jaunuolius. Tada jie nenorėjo tramdyti siautėjančių chuliganų. Siekė, kad apie šias kovas nepasklistų kalbos visame Kaune. Kai kurie tvarkdariai tikėjosi, kad be jų įsikišimo per trumpą laiką vienas kitą išžudys aršiausi miesto banditai.

Deja, tokioms jų iliuzijoms nebuvo lemta išsipildyti. Kaip atskleidė vėlesnių metų kriminaliniai įvykiai, būtent iš mušeikų Ąžuolyne vėliau išaugo ryškūs ir ilgus metus šalies gyventojus šiurpinę gangsteriai“, – pasakojo vienas anuomet ypač svarbių Kauno bylų tyrimuose jaunuosius banditus apklausdavęs tardytojas iš Vilniaus.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
toliau skaitykite
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų