Š. m. birželio 11 d. žiniasklaidoje buvo skelbtas akademikais įvardytų grupės asmenų viešas laiškas, kuriame kaip didelė moralinė klaida įvertintas Lietuvos valdžios mėginimas deramai pagerbti Laikinosios Vyriausybės vadovo Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio atminimą.
J. Ambrazevičius-Brazaitis – iškilus patriotas ir valstybininkas, buvo priverstas vadovauti tautai nepaprastai sudėtingomis politinėmis sąlygomis, ir jo veikla negali būti suprasta vadovaujantis tik dabartinės ideologinės konjunktūros klišėmis. Laiške ši veikla aiškinama ir vertinama supaprastintai ir tendencingai, atsiejant ją nuo konkretaus istorinio to meto įvykių konteksto.
Mes, žemiau pasirašiusieji, nedviprasmiškai pareiškiame, kad Lietuvos žydų bendruomenės sunaikinimas yra be išlygų smerktinas kaip didžiulis ir, deja, neatitaisomas nusikaltimas, kuriam negali būti jokio moralinio ir politinio pateisinimo. Tačiau šio nusikaltimo pasmerkimas neteikia jokio pagrindo vertinti tragiškus 1941 m. įvykius pagal supaprastintas ideologines schemas, taikant dvigubus moralinius standartus.
Laiško autorių klausiame:
Ar lietuvių tauta neturėjo teisės ginti savo laisvės ir priešintis sovietinei okupacijai ir aneksijai?
Ar po ištisus metus trukusio sovietinio teroro ir 1941 m. birželio trėmimų buvo jėga, galėjusi sutrukdyti karo pradžioje prasidėjusiam spontaniškam tautos sukilimui?
Kaip turėjo elgtis Lietuvos piliečiai tomis aplinkybėmis: su gėlėmis išlydėti okupantų armiją, vietos komunistinius kolaborantus ir Pravieniškių, Panevėžio medikų bei Rainių budelius? Su ginklu rankose stabdyti Vermachtą tuo atveriant galimybę ir toliau vežti Lietuvos gyventojus į Sibiro mirtį, o besitraukiantiems okupantams – palikti Lietuvoje dar daugiau nužudytų nekaltų aukų?
Ar istoriniu požiūriu teisinga, o moraliniu – sąžininga po daugiau nei pusės šimtmečio iš teisuolių pozicijos vertinti praeities įvykius žinant, jog tuometiniai jų dalyviai veikė ypatingomis istorinėmis aplinkybėmis ir, kaip dažnai nutinka istorijoje, iš principo negalėjo numatyti daugelio savo sprendimų ir veiksmų tolesnių padarinių?
Sąžiningas atsakymas į šiuos klausimus padėtų atsikratyti ideologizuoto ir konjunktūrinio požiūrio į mūsų istoriją. Tik sąžiningas ir atviras sudėtingų praeities įvykių apmąstymas bei vertinimas gali iš tiesų sutaikyti per juos nukentėjusius žmones ir tautas bei apmalšinti patirtų tragiškų netekčių sukeltą skausmą.
Parašai: Arūnas Bingelis, Mindaugas Bloznelis, Alionidas Budrius, Antanas Buračas, Edvardas Čiuldė, Karolina Dapkutė, Valdas Daraškevičius, Vytautas Daujotis, Algirdas Degutis, Algirdas Endriukaitis, Bronislovas Genzelis, Lukas Grinius, Jonas Jasaitis, Jurgis Jonaitis, Justina Juodišiūtė, Santa Kančytė, Laurynas Kasčiūnas, Vytautas Keršanskas, Linas Kojala, Juozapas Labokas, Bronius Leonavičius, Sigitas Marčiukaitis, Domantas Markevičius, Marius Markuckas, Linas Virginijus Medelis, Kęstutis Milkeraitis, Jolanta Miškinytė, Romualdas Ozolas, Vytautas Paulaitis, Mindaugas Peleckis, Vilius Petkauskas, Martynas Pilkis, Jūratė Punienė, Jonas Punys, Vytautas Radžvilas, Arimantas Raškinis, Gailius Raškinis, Vytautas Rubavičius, Angonita Rupšytė, Nijolė Sadūnaitė, Arnas Simutis, Vytautas Sinica, Eugenijus Skrupskelis, Viktorija Skrupskelytė, Reda Sopranaitė, Linas Stankevičius, Nerijus Stasiulis, Paulius Stonis, Alfonsas Svarinskas, Petras Dovydas Šidagis, Arvydas Šliogeris, Jolanta Šrapnickienė, Stanislovas Švedarauskas, Daiva Tamošaitytė, Tomas Taškauskas, Laimutis Telksnys, Živilė Marija Vaicekauskaitė, Vaidotas Vaičaitis, Zigmas Vaišvila, Gediminas Zelvaras, Vaiva Žukienė
