Pirmiausia, homoseksualių porų registracija leista 1989 metais Danijoje, vėliau 1993 – aisiais sekė Norvegija, 1994 metais – Švedija. Pastaroji valstybė leidžia netradicinėms šeimoms įsivaikinti. Šie veiksmai nepanaikino numonės, jog tokie santykiai yra nuodėmė, kurie nurodo į iškrypimą. Iš tiesų to nebuvo galima ir tikėtis. Vis tik pabrėžiama, jog atsisakymas įteisinti netradicinę santuoką, jokiu būdu nėra šių asmenų diskriminacija, kas skamba šmaikščiai, kadangi toliau teigiama, jog tokios poros trukdo sveikai žmonių visuomenės raidai. Jeigu tai nėra diskriminacija, tai mažų mažiausiai yra pripažinimas, jog šie asmenys yra nepilnaverčiai visuomenės nariai, kas nustumia juos į šešėlį tų, kurie, pasirodo, yra sveiki heteroseksualai, gėrį skleidžiantys mūsų pasaulyje. Sveikai žmonių visuomenės raidai, mano giliu įsitikinimu, labiausiai trukdo neišprusimas, neišmanymas, agresyvumas, beraštiškumas, korupcija. Kas gali įrodyti, jog tos pačios lyties šeima bus amoralesnė už šeimą, susidedančią iš skirtingos lyties žmonių? Kalbėdami apie moralumą mes negalima pradėti mąstyti apie vyrą, moterį, juodaodį ar homoseksualą. Žmonės linkę klijuoti kitiems etiketes, kas užgožia jiems prieigą prie pačio žmogaus kaip žmogaus, ir leidžia į žmogų žiūrėti tik kaip į vyrą ar moterį, lietuvį ar afrikietį, homoseksualą ar heteroseksualą. Kalbėdami apie moralę, mūsų atspirties taškas turi būti pats žmogus, o ne jam priskiriami atributai.
Iš ko kyla žmogaus orumas? Iš jo gebėjimo reflektuoti savo ribotumą, kas leidžia jam kurti idėjas, jas paverčiant vertybėmis, kurios yra mūsų gyvenimo gairės. Vertybės, kaip tokios, pačios savaime nėra. Tai tėra idėjų tąsa, nusidriekianti per žmonijos istoriją, per tam tikrą laiką mūmyse įsišaknijusios. Dažniausiai minimos žmogiškos vertybės yra šeima, meilė, gailestingumas, gera valia, dosnumas ir visi kiti „saldūs“ žodžiai. Netradicinė santuoka kritikuojama pasislepiant už šių vertybių šydo. Slėptis galima ir po pačios bažnyčios sparnu, tačiau pats popiežius pranciškus nesmerkia tokios partnerystės teigdamas, kad kas jis toks, jog smerkti, jeigu žmogaus valia gera? Pasitaiko tokios situacijos, kuomet už šio šydo slepiamas neišmanymas, kadangi tas, kuris garsiausiai skelbia meilę tarp vyro ir moters, skelbia agresyviais, pašiepiančiais veiksmais. Arba dar smagiau, kreipia dėmesį ne į pačią meilę tarp vyro ir moters, o tiesiog į lytinį santykį. Bet kokiu atveju, kokiu būdu bus įžeista to žmogaus vertybė, jeigu bus įteisinta netradicinės orientacijos asmenų santuoka? Negi mūsų tradicinės vertybės tokios sutrūkinėjusios, jog jas gali iš mūsų vidaus išplėšti?
Šeima – jaukiausia ir šilčiausia žmogui erdvė, kurioje jis gali jaustis saugiai tarp mylimųjų. Jaunas žmogus gali nebijoti rizikuoti, kadangi žinos, jog visuomet turės, kur sugrįžti. Tai tokia terpė, kurioje jauname prote formuojasi vertybės, kurios galimai vėlesniame amžiuje taps pamatinėmis. Būtent su šeimos sąvoka irgi bandoma sukritikuoti tos pačios lyties žmonių santuoką. Kaip yra piešiamas šeimos paveikslas? Atrodytų, jog rėmai sustoja ties vyru, moterimi ir, tradiciškai, keliais vaikais. Katalikų bažnyčia vadovaujasi keliais pagrindiniais teiginiais, kuomet kalbame apie šeimos santykius. Vienas iš jų teigia, jog šeima yra meilės bendruomenė, jungianti šeimos narius. Meilė leidžia žmogui realizuoti save nesavanaudiškai atsiduodant. Meilė – reiškia priimti ir duoti tai, ko negalima nei pirkti, nei parduoti, ką galime vien tik laisvai vienas kitam dovanoti. Iš tiesų idiliškai piešiama meilė, kuri yra siekiamybė žmogui. Atrodytų, jog šioji idealizuota meilė yra atimama iš tos pačios lyties porų. Tarytum jie to nejaučia ir negali šio jausmo įprasminti santuokoje. Šioje vietoje vėl, deja, užmirštama į asmenį pirmiausia žiūrėti kaip į žmogų, kuris yra kontempliuojantis, jaučiantis, reflektuojantis, abejojantis. Kalbant apie šią problemą, rodosi, jog yra brėžiama skirtis: „Žmonės ir kiti likusieji“.
Taigi, atsakant į klausimą ar žmogaus vertybės tokios silpnos, jog sugriūtų įteisinant netradicinių asmenų santuoką, pirmiausia derėtų atsigręžti į save. Jeigu atsakymas teigiamas, tuomet vertėtų žmogui pamąstyti, kaip giliai jis yra įsitikinęs savomis vertybėmis, jeigu joms žalą galėtų padaryti netradicinių dalykų koegzistavimas. Atsakymas gali nuvilti.
