Deja, tokių tikrai būna. Viena laimingiau pasibaigusių istorijų – Lahore gyvenančio Khalido Mehmoodo, kuris vieną dieną savanoriškai nusprendė prisidėti prie islamistų gretų ir pradėti kelionę, kuri kai kam baigiasi bomba ir kankinyste. Esminis klausimas – kodėl jis galvojo, kad žiaurus teroristinis kelias yra jam tinkamas?
Jauno vaikino viltis
Kaime, kuriame gyveno Khalidas, buvo mokykla. Tačiau vaikinas į ją nėjo. Ji mieliau dirbo su savo tėvu – sėjo grudus, laistė augalus. Kaip ir daugelis paauglių jis svajojo kuo greičiau palikti tėvų namus. Būdamas 12 metų amžiaus jis nuvyko į Lahorą ir ėmė dirbti fabrike. Vieną dieną sulaukęs 15 metų amžiaus, Khalidas pagalvojo, kad norėtų pasižiūrėti filmą. Jis niekada nebuvo matęs nei vieno, tada nusprendė, kad laikas apsilankyti kine.
SKAITOMIAUSI STRAIPSNIAI:
Spraga: kada greičio matuokliai tampa „akli“?
Kraupi nelaimė: naktiniame klube – dūris peiliu į krūtinę
Jis ėjo per Lahorą, kai jo dėmesį patraukė streikas. Tuo metu buvo neseniai įvykdytas rugsėjo 11-osios išpuolis ir žmonės labai emocionalūs. Streiką organizavo viena gerai Pakistane žinoma teroristinė grupuotė – „Jaish-e-Mohammad“ – aplink tik ir skambėjo antiamerikietiški šūkiai. Taip pat buvo ir kvietimas: „Mums reikia žmonių, kurie vyktų į Afganistaną kovoti su amerikiečiais!”.
Khalidas tuojau pat apsisprendė vykti. „Maniau, kad galiu vykti pažiūrėti kitos šalies“, - sako vyras. Ir visai netrukus jis jau buvo nugabentas į Kandaharą, Talibano tvirtovę pietiniame Afganistane. Tik tuomet Khalidas sako supratęs, kiek mažai jis žinojo apie religiją.
Atrastas pragaras
„Būdamas Pakistane niekada nesimeldžiau. Niekada nerasdavau tinkamų žodžių“, - sako jis.
Afganų dvasininkas išmokė jį melstis. Tačiau nebuvo jokių pamokų apie mūšius. Ir gyvenimas tapo tikrai sudėtingas.
„Negalėjau suprasti daugelio kovotojų – nemokėjau jų kalbos. Buvau tarsi kitame pasaulyje. Aplink skriejo kulkos. Norėjau namo“, - prisiminimais dalijasi Khalidas.
Tačiau kadangi jis nelabai orientavosi, kur esąs, sugrįžti namo savo jėgomis nebuvo jokių galimybių.
ŽIŪRIMIAUSIA GALERIJA:
Praėjus 15 dienų, jis buvo pergabentas į šiaurinį Afganistaną, kur tuo metu kovojo talibai. Čia jis buvo paskirtas prižiūrėti sužeistuosius. Tačiau netrukus talibams teko traukis, ir Khalidas kartus su kitais iš Pakistano atvykusiais vyrais išgirdo, kad jie gali grįžti namo. Iš pradžių jie vyko autobusais, o paskui teko kulniuoti pėščiomis.
Netrukus beeidami jie pateko į rankas vienam žiauriausių Afganistano karo vadų. Jis vyrams liepė lipti į konteinerį – juo tariamai jie bus gabenami namo. Tie, kurie atsisakė tai daryti, iš karto buvo nušauti. Konteineryje netrukus visus apėmė panika, jie ėmė kovoti tarpusavyje... Khalidas nualpo ir tai tikriausiai išgelbėjo jam gyvybę.
Jis vėliau sužinojo, kad tuo metu, kai jis buvo be sąmonės, karo vado vyrai vaikščiojo aplink konteinerį ir į jį šaudė – gyvi po egzekucijos liko vos 15-16 vyrų. Ir Khalidas buvo tarp jų. Mirusiųjų kūnai buvo išmesti į dykumą ir ten sudeginti.
Khalidas pateko į kalėjimą netoli buvusiame Mazar-e-Sharifo mieste. Čia trūko ne tik maisto, bet ir vandens. Čia laikomi belaisviai po kurio laiko ėmė protestuoti sakydami: Nužudykite mus arba paleiskite!“. Ir netrukus jie buvo perkelti... į Kabule esantį kalėjimą.
Kelias atgal
Praėjus maždaug pusei metų, Pakistano ambasadorius ėmė siekti, kad į šalį būtų grąžinta apie 40-50 belaisvių. Bet ir tuomet Khalidas dar netapo laisvu žmogumi – apytiksliai metus jis dar buvo perkelinėjamas iš vieno kalėjimo į kitą jau pačiame Pakistane. Ir tik tuomet jis pagaliau galėjo grįžti namo.
„Tai buvo tikrai nuostabu. Jaučiausi tarsi danguje. Mano šeima mane apvesdino ir susiradau naują darbą. Dabar esu laimingas“, - pasakoja daug patyręs vyriškis.
Ir kaip jis vertina tas dienas?
„Buvau visiškai nepatyręs. Pradėjau dirbti fabrike būdamas vos 12 metų. Vykau tik pamatyti kitą šalį. Tai atrodė labai įdomu. O tapo – tikra nelaime“, - pasakoja Khalidas, teroristu tapęs tą dieną, kai sugalvojo pažiūrėti filmą.
