Per plauką gyva išsikapsčiusi iš avarijos, išgyvenusi gaisrą, vyro mirtį, sunkiai susirgusi Miežiškių seniūnijos (Panevėžio raj.) ūkininkė svarsto įsikūrusi lietuviškame Bermudų trikampyje – vaizdingoje, gražiais medžiais apaugusioje, bet itin nelaimingoje vietoje. Atsitiktinumas, stebėtinas sutapimas ar žmogaus protui nepavaldus likimas lemia, kad tos pačios nelaimės persekioja vieną paskui kitą tris kaimynus.
Lemties pažymėti
Tik per plauką tragedija nesibaigusi avarija, kai paskutinę akimirką spėta pasprukti iš po furgono ratų, gaisras, supleškinęs namus iki pamatų, sunki liga, jauną moterį pavertusi neįgaliąja, ir žiauriausias kirtis – sutuoktinio žūtis. Vos prieš mėnesį našle su trimis dukterimis likusiai Panevėžio rajono ūkininkei Daivai Prankienei norisi tikėti, kad mirtis užbaigė mistika pažymėtą prieš penketą metų prasidėjusių nelaimių grandinę.
„Kai atsitinka kas nors baisaus, visi klausiame: o kodėl man, o už ką? Bet kai tos nelaimės krenta viena po kitos ir vis skaudesnės, net neieškodamas imi pastebėti keistus sutapimus ir pradedi tikėti, kad atsitiktinumų turbūt nebūna“, – svarsto D.Prankienė.
Po elektros nutrenkto vyro mirties ji dar nespėjo apsiprasti, kad didelis ūkis nuo šiol gulsiant ant jos vienos, smulkutės ir gležnos moters pečių.
„Rytais iš lovos keltis priverčia tik mintys apie be tėčio likusias dukras. Dabar aš turiu būti joms atrama“, – pripažįsta Daiva.
Tik vyriausioji, šįmet baigusi Pedagoginį universitetą, kabinasi į savarankišką gyvenimą – tėčio žūties išvakarėse dar suspėjo jam pasidžiaugti laimėjusi konkursą ir pradėsianti dirbti mokykloje. D.Prankienė juodas mintis stumia tolyn, ji turi būti stipri, nes privalo ant kojų pastatyti jaunyles – universitete ekologijos studijas kremtančią studentę ir dar tik 15-os gimnazistę.
Smūgis kelyje – tik švelnus pagrūmojimas
Po vyro žūties D.Prankienė pripažįsta pastebėjusi, kad jų šeimą užgriuvusias negandas sieja keisti sutapimai.
„Visos nelaimės įvyko per atostogas. Per savąsias patekau į avariją, vėliau – gaisras. Paskui dėl ligos netekau darbingumo, tapau namų šeimininke, atostogauti išėjo vyras ir žuvo“, – stebisi Daiva.
Prankų šeimos nelaimės neapleidžia pastaruosius penkerius metus. Daiva svarsto: pirmoji, išgąsdinusi taip, jog dar ilgiau nei metus negalėjo sėstis prie vairo, tebuvo tarsi švelnus kažkieno perspėjimas, kad darbštumu apylinkėje garsėjanti, darni daugiavaikė šeima negalės pasidžiaugti tuo, ką užgyveno vien tik juodu darbu ir savo prakaitu.
Tąkart D.Prankienė, nuvežusi dukrą į mokyklą, iš Miežiškių grįžo į vos už poros kilometrų esančius namus. Išsukdama iš gyvenvietės į pagrindinį kelią moteris praleido iš kairės atvažiuojantį automobilį, įvertinusi, kad jai iš dešinės artėjantis furgonas dar gerokai toli, kirto kelią ir pajuto smūgį į mašiną. Tik paskui iš liudininkų sužinojo, kad į ją atsitrenkęs automobilis lenkė furgoną. Moteris nepastebėjo dideliu greičiu važiuojančios mašinos, pasislėpusios už sunkiasvorės.
Paspruko iš po ratų
Didelių sužalojimų tąkart pavyko išvengti visiems nelaimės dalyviams, neprireikė net rimtesnės medikų pagalbos. Daiva atsipirko dideliu išgąsčiu ir keliais šimtais litų, sumokėtais į ją atsitrenkusio automobilio vairuotojui už patirtą moralinę žalą.
Tačiau, pasak D.Prankienės, trūko tik kelių sekundžių ir nelaimės pasekmės galėjo būti tragiškos.
„Kai atsitrenkė į mano automobilį, sėdėjau jame ir mačiau tiesiai į mane atlekiančią „fūrą“. Neįsivaizduoju, kaip tuomet suveikė mano reakcija, kad susivokiau pavažiuoti atgal. Gerai, kad po susidūrimo mano mašina dar užsivedė, nes furgonas tikrai nebūtų spėjęs sustoti“, – pasakojo Daiva.
Po avarijos D.Prankienė negalėjo atsikratyti baimės vairuoti. Moters nepaleido mintys, kad sėdusios prie vairo jos lauktų dar didesnė nelaimė. Nors iš tokio įsitikinimo aplinkiniai švelniai pasišaipydavo, Daivai gatvė atrodė pati nesaugiausia vieta. O po metų ūkininkę pamiršti avariją ir savo baimę privertė kitas likimo kirtis jos šeimai.
Pagailėjo kitų, o degė pati
Tą rytą vyras iš Ukmergės turgaus grįžo sulankstyta mašina – nutrenkė į kelią išbėgusią stirną. Persėdęs į kitą mašiną išvažiavo į darbą, o atostogavusi Daiva su dukromis išskubėjo į miestą.
„Niekada namų nepalikdavome visiškai tuščių. Bet buvo paskutinė mano atostogų diena, pagalvojau, kad gera proga apipirkti mergaites. Turguje išgirdau gaisrinių mašinų sirenas, mintyse dar pagailėjau, kad kažkas dega“, – pasakojo D.Prankienė.
Besidairydama su dukromis po turgų Daiva sulaukė šeimos draugo skambučio: jūsų namas liepsnoja.
Iš pradžių pasišaipiusiai iš nevykusio pokšto D.Prankienei, telefono ragelyje girdint žmonių balsus ir ugnies spragsėjimą, ėmė tirpti kojos.
Maždaug penkiolika kilometrų nuo miesto iki namų nuvažiuota turbūt per keletą minučių – šeimininkai prie degančio namo atskubėjo greičiau nei kaimynų iškviestos gaisrinės. Liepsnas malšino vandens žarną prijungę kaimynai.
Baisiausia – benamių dalia
Ugnis pasiglemžė viską – sienas, baldus, naują buitinę techniką. Nepavyko išgelbėti net kambaryje paliktų augintinių – šuns, šinšilo, papūgų. Buvusį gaisrą primena tik stebuklingai išlikęs, rūkstantis iš ugnies ištrauktas, bet ir dabar tebeveikiantis kompiuteris. Šeima už jį tebuvo spėjusi sumokėti pirmąją įmoką.
Vėliau ugniagesiai nustatė, kad gaisras kilo esą nuo ką tik pakūrentos krosnies. Daiva dėl to labai abejoja. Mat krosnis buvo meistro sumūryta mažiau nei prieš metus.
„Visą žiemą ją kūrenome ir nieko, o lapkričio pradžioje tik šiek tiek pakūrėme ir užsidegė. Negaliu patikėti, kad gaisras kilo nuo krosnies“, – svarsto D.Prankienė.
Maždaug pusmetis po nelaimės Prankams buvo pats juodžiausias. Tėvai su jaunyle glaudėsi priepirtyje, o abiem vyresnėlėms teko prašytis po svetima pastoge.
„Tai buvo pats baisiausias gyvenimo laikotarpis, kai nori grįžti namo, o nėra kur. Skambinėji tetoms, kaimynams, draugėms, klausinėji, ar bus galima pernakvoti“, – prisimena vyriausioji Prankų dukra Indrė.
Kokia šeima jautėsi laiminga, kai Kalėdoms įsigijo vagonėlį – nors ir ankštą, nors ir aptriušusį, bet savo namus. Tokius, kuriuose vėl tilpo visi penki.
Gaisras tebuvo smulkmena
Dabar sudegusio namo vietoje – naujas mūras. Dar jaukesnis ir šiltesnis nei liepsnų prarytas būstas. Indrė pamena pirmą kartą jame miegojusi po gaisro praėjus lygiai dvejiems metams.
Prankai skaičiavo, kad namui baigti dar prireiks maždaug metų – trūksta lauko laiptų, neįrengti sesutėms numatyti kambariai antrame aukšte, dažymo laukia lauko sienos. Viską Valdas Pranka planavo padaryti savo rankomis, jau buvo nusipirkęs ir statybinių medžiagų.
Dabar turbūt ilgokai jų niekas nepajudins. Vyro žūtis – paskutinis smūgis į gyvenimą atkakliai besikabinančiai šeimai.
„Iki Valdo mirties visos nelaimės atrodė kaip atsitiktinumas. Išgyventas gaisras dabar mums – smulkmena. Tada vienas kitą palaikydami išsikapanojome, o šįsyk su dukromis jaučiamės tarsi gyvenimas nesustabdomai slystų žemyn, lyg kas būtų prakeikęs. Vyras turėjo auksines rankas – išmanė apie techniką, statybas. Kiti net stebėdavosi, kaip jis taip viską sugeba. Dukros nepamena, kad tėtis ant jų kada nors būtų šaukęs. Ir dirbome visi kartu, samdinių neieškojome“, – pasakojo D.Prankienė.
Žiedą persimovė per anksti
Daiva svarsto, kad apie artėjančią nelaimę jiems tarsi pranešė įvairūs ženklai. Pastaruoju metu net keletą kartų į langą atsitrenkė paukščiai, bet D.Prankienė niekada to nesureikšmindavusi. Nusiramindavo: gal museles palangėje sparnuočiai gaudo. Daiva mano, kad gal bent dėl sielos ramybės nereikėtų spjauti į kai kuriuos prietarus. Prieš daugelį metų, kai vyresnėlė dukra dar krykštavo vystykluose, vyras pametė vestuvinį žiedą, ir kažkas išpranašavo: blogai, negyvensit kartu. D.Prankienė tik pasišaipė: nepavydėkit – neišsiskirsim! O likus vos mėnesiui iki vyro mirties D.Prankienė vestuvinį žiedą persimovė ant kairės rankos, mat dešiniosios pirštai po operacijos buvo ištinę.
„Pasižiūrėkit, koks pasiruošimas viskam. Pati užsidėjau žiedą kaip našlė, nors dar turėjau vyrą“, – stebisi D.Prankienė.
Netekties ženklu pažymėtą savaitgalį Daiva triūsė virtuvėje, vyras kieme remontavo kombainą – ruošėsi kulti. Vidudienį šeimininkė nuskubėjo pasidžiaugti atvažiuojančiais svečiais – paskambino į viešnagę susiruošusi giminaitė.
„Nuėjusi šneku, o jis nieko neatsako, klupo įlindęs į kombainą. Žvilgt – galva padėta, čiupau, o mane elektra trenkia. Nesupratau, kas vyksta. Netyčia prisiliečiau prie kombaino ir pati gavau elektros smūgį. Kai kitiems pasakoju, stebisi, kaip ir manęs mirtinai nenutrenkė. Dukrai rėkiau, kad greičiau elektrą išjungtų“, – pamena D.Prankienė.
Lietuviškas Bermudų trikampis
Vyriausioji dukra dar bandė tėtį gaivinti – daryti širdies masažą taip, kaip nurodė greitosios medikė. Vienu metu visi lengviau atsikvėpė – V.Prankas pradėjo vemti, Indrei atrodė, kad užčiuopė tėtei ir pulsą. Tačiau šeimos maitintojo artimieji nebegalėjo išgelbėti – atvažiavusi greitoji konstatavo jo mirtį.
„Įsivaizduokit, prieš šešiolika metų sapnavau, kad Valdą elektra nutrenkė. Kai tada pasakojau giminaitei, nekreipiau dėmesio. Dabar ji man priminė sapną“, – kalbėjo D.Prankienė. Moteris svarsto gyvenanti lietuviškame Bermudų trikampyje – vaizdingoje, gražiais medžiais apaugusioje, bet itin nelaimingoje vietoje. Atsitiktinumas, stebėtinas sutapimas ar žmogaus protui nepavaldus likimas lemia, kad tos pačios nelaimės persekioja vieną paskui kitą tris kaimynus.
„Prieš metus iki mūsų gaisro sudegė kaimynų namas, dar po metų kiti kaimynai laiku pastebėjo degančią virtuvę. Kai žuvo mano vyras, po savaitės kaimynui lūžo raktikaulis, prieš kelias dienas kito kaimyno metukų anūkėlė nusiplikė, dabar ligoninėje gydoma“, – stebisi Daiva.
Kabinsis dėl dukrų
D.Prankienė bando guostis, kad šeima baisiausia jau išgyveno. Moteris nusiteikusi išsaugoti ūkį, nors jau porą metų ji – trečios grupės neįgalioji. Prarastas darbingumas – įsisegusios erkės paliktos Laimo ligos pasekmė.
„Kiek įstengsiu, dirbsiu ūkyje: auginame karves, pardavinėsiu pieną, sūrius, varškę, jau turime mieste nuolatinių klientų. Baisu tik, kad per gyvenimą viską dirbome savo rankomis, o dabar neišvengiamai turėsiu ieškoti pagalbos ir už kiekvieną paslaugą turbūt atsiskaityti litas į litą. Guodžia artimųjų parama – sesuo, tetos surėmė pečius, atvažiuoja padėti. Bet svarbiausia, kad dukros neliko visiškomis našlaitėmis, o juk galėjo elektra nutrenkti ir mane“, – šviesos spindulį mato D.Prankienė.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
