Kinijos kultūrinės revoliucijos metais retas užsienio svečias turėjo galimybę apsilankyti šioje valstybėje. Tačiau tie, kuriems nusišypsodavo tokia laimė, oro uoste akis į akį susidurdavo su plakatu, skelbiančiu: „mes turime draugų visame pasaulyje“. Tiesą sakant tokie šūkiai smarkiai prasilenkdavo su tikrove. Maoistinė Kinija buvo itin izoliuota valstybė. Tuo metu Kinija palaikė draugiškus santykius tik su Rumunija, Kambodža ir Albanija, rašo „Foreign Policy“.
Prabėgus keturiasdešimčiai metų galinga ir veržli Kinija įgijo daugiau draugų. Daugelio Afrikos šalių vyriausybės (bet ne vietos gyventojai) sveikina Kinijos investicijas užsienyje. Europa traktuoja Kiniją kaip strateginę partnerę. Kinija bendradarbiauja su kitomis besivystančiomis valstybėmis. Siekdama atsverti Indijos galią Kinija remia Pakistaną. Vis dėlto net ir šiandien kinai negali pasigirti gausiu tikrų draugų ratu.
Strateginės partnerystės neįmanoma nusipirkti. Nuoširdžią valstybių draugystę lemia siekis užsitikrinti saugumą, tarpusavio pasitikėjimas ir panašios vertybės. Tuo tarpu Kinija blaškosi po visą pasaulį su pilnu pinigų maišu ir ieško bendros kalbos su tokiomis nuskurdusiomis valstybėmis kaip Angola ar Sudanas, kurios už tam tikrą sumą yra pasiruošusios perleisti savo išteklius ir esant reikalui balsuoti prieš Kinijai nepriimtinas JTO rezoliucijas. Egzistuoja trys priežastys dėl kurių antroji pagal dydį pasaulyje ekonomika ir toliau stokos tikrų partnerių: geografija, ideologija ir politika.
Net neabejotina, kad Kinija geografiniu požiūriu yra patekusi į vieną iš sudėtingiausių geopolitinių taškų Žemėje. Iš visų pusių Kiniją supa Japonija, Rusija bei Indija. Visos trys valstybės vienu ar kitu XX-ojo amžiaus etapu buvo įsivėlusios į karinius konfliktus su Kinija. Šalis iki šiol nesugeba išspręsti teritorinių ginčų su Indija ir Japonija. Tuo tarpu Rusija baiminasi dėl didžiosios kaimynės ketinimų kolonizuoti Sibirą. Šios trys valstybės, būdamos natūraliomis geopolitinėmis konkurentėmis sunkiai gali pretenduoti į strateginių partnerių statusą.
Pietuose Kinijai koją kišti bando Vietnamas, kuris ne kartą kovojo su savo didžiąja kaimyne. Tiesą sakant net ir dabar Vietnamas bei Kinija nesutaria dėl įtakos zonų pasidalijimo Pietų Kinijos jūroje. Tuo tarpu kitoje Geltonosios jūros pusėje į Kiniją žvelgia Pietų Korėja, kuri ilgą laiką buvo kaimynės protektoratu, tačiau jau daugiau nei pusę amžiaus yra viena iš artimiausių JAV sąjungininkių.
Lieka tik Mianmaras, Kambodža, Laosas ir Nepalas. Visos šios valstybės yra silpnos, reikalaujančios didžiulių išlaidų ir garantuojančios itin mažai strateginės naudos. Pastarąjį dešimtmetį Kinijai trumpam pavyko sužavėti savo pietryčių kaimynes, tačiau netrukus paaiškėjo tikrieji kinų interesai Pietų Kinijos jūroje, kurie privertė šias valstybes ieškoti JAV užtarimo.
Šiaurės Korėja yra laikoma Kinijos sąjungininke, tačiau tikrovėje abi valstybės nemėgsta viena kitos. Pekino baimė dėl galimo Korėjų susijungimo verčia teikti nuskurdusiai valstybei visokeriopą paramą. Pchenjanas naudojasi Kinijos parama, tačiau pats retai kada derina savo ir partnerės saugumo interesus. Pakanka prisiminti branduolinio ginklo programą, kuri komplikavo pačios Kinijos saugumo aplinką. Be to Pchenjanas neretai be Kinijos žinios įsivelia į derybas su Vašingtonu per šešeto derybas, kurias remia Pekinas. Tokiu būdu Šiaurės Korėja aiškiai demonstruoja, kad jai nerūpi draugystė bei kaimynystė ir ji visada bus pasiruošusi parsiduoti tam, kuris pasiūlys didesnę kainą. Tuo tarpu Kinijai belieka tik gražiai šypsotis, nes susivienijusi Korėja pasiūlys kur kas prastesnes bendradarbiavimo sąlygas.
Iš visų Kinijos kaimynų tik Pakistanas rodo tam tikrą padėką. Vis dėlto atsižvelgiant į nestabilią šios byrančios valstybės padėtį Kinijai maža naudos iš tokių draugų. Kinija stengiasi plėsti prekybos ir saugumo ryšius su Centrinės Azijos valstybėmis, tačiau šioje erdvėje nuo senų laikų karaliauja Rusija prie kurios pastaruoju metu prisijungė ir JAV. Centrinės Azijos valstybės įžvelgia tam tikrą bendradarbiavimo su Kinija naudą, mat pastaroji galėtų atsverti Rusijos ir JAV įtaką kovoje dėl strateginės vietos ir energetinių išteklių. Vis dėlto nė viena į šių valstybių nenori patekti į Kinijos įtakos orbitą, tad bet koks bendradarbiavimas ir ateityje bus sąlyginis.
Geografinė Kinijos padėtis užkerta kelią sąjungininkų paieškoms kaimyninėje erdvėje, tačiau vienpartinė šalies valdymo sistema sumažina jos galimybes tarptautinėje arenoje. Turtingiausios pasaulio šalys pasuko liberalios demokratijos keliu. Šių valstybių vidaus politikos nuostatos ir tarptautiniai susitarimai draudžia veltis į tamprias sąjungas su diktatoriškomis valstybėmis. Nors ES vadina Kiniją strategine partnere, tačiau jos netaps sąjungininkėmis saugumo srityje. Šiuo metu ES taiko Kinijai ginklų embargą, bet to abi pusės nuolatos konfliktuoja dėl ekonominių klausimų.
Maždaug 60 proc. pasaulio valstybių įtvirtino demokratinę santvarką. Taigi potencialių Kinijos partnerių skaičius ženkliai sumenko. Kaimyninė Mongolija tik visai neseniai prisijungė prie demokratinių valstybių klubo, tad šiuo metu ji nenusiteikusi broliautis su autoritarine milžine ir verčiau ieško partnerių Vakaruose.
Šaltojo karo metais puoselėti santykiai su Rumunija ir Albanija subliuško. Nors šios šalys nėra vakarietiškos valstybės idealas, tačiau jų valdančiosios viršūnės seniai apsisprendė sukti į Vakarus. Kinijai belieka tikėtis išsaugoti prekybinius ryšius, bet tik ne bendradarbiavimą saugumo srityje.
Pastaruosius tris dešimtmečius Kinija nedėjo jokių pastangų ieškoti strateginių partnerių. Visas dėmesys buvo sutelktas į stabilius santykius su JAV ir ekonominio kapitalo kaupimą. Pasibaigus Mao erai Kinija vos du kartus ryžosi pademonstruoti raumenis. 1995 – 2008 metais Kinija bandė perimti Taivano kontrolę, be to ji nuolatos priešinasi Vakarų bandymams primesti kaltinimus dėl žmogaus teisių pažeidinėjimo. Šiomis akimirkomis Kinija turėjo kliautis tokias partneriais kaip Angola ir Šri Lanka, kurios boikotavo 2010 metų Nobelio prizo teikimo ceremoniją, kuomet taikos apdovanojimas atiteko kinų disidentui Liu Xiaobo. Visais kitais atvejais Kinijos politika išliko nepakitusi, ji ir toliau galvoja, kad geriausiai saugumą užtikrins augantis ekonominis potencialas.
Tolimesniuose pasaulio kraštuose Kinijai pavyko atrasti keletą draugiškų valstybių. Hugo Chavezo Venesuela, Roberto Mugabes Zimbabvė ir Fidelio Kastro Kuba rodo palankumą kinų lyderiams. Tačiau reikia pripažinti, kad šios valstybės yra priskirtinos geopolitiniams radikalams, kurias valdo gudrūs veidmainiai, mokantys puikiai manipuliuoti ir stokojantys patikimumo. Tokie partneriai Kinijai gali užtikrinti tik prieigą prie išteklių ir balsus Jungtinėse Tautose. Be to šių valstybių lyderiai yra seni ir ligoti, tad netrukus iš jų valdžią gali perimti ne taip palankiai nusiteikę politikai.
Iš dalies Rusiją galima traktuoti kaip tam tikrą Kinijos sąjungininkę. Abi šios valstybės baiminasi dėl Vakarų įtakos. Tarp šių valstybių kyla ekonominiai nesutarimai, tačiau patogumo dėlei šalys bendradarbiauja priimant sprendimus JTO saugumo taryboje. Jos jau parodė santarvę Irano bei Sirijos atžvilgiu. Vis dėlto nė vienas Kinijos ar Rusijos lyderis negalėtų nuoširdžiai pripažinti egzistuojant strateginę partnerystę. Tarp šių valstybių yra atsivėrusi abipusio nepasitikėjimo bedugnė.
Auganti Kinijos galybė skatina kaimynus nerimauti. Susidaro paradoksali situacija, kuomet išaugusi galia, priešingai nei tikėtasi, ne tik, kad neužtikrina saugumo, bet ir plečia potencialių priešų ratą. O blogiausia tai, kad Kinijos užmojai privertė JAV sukoncentruoti dėmesį į Azijos regioną. Bręstanti strateginė kova taps Kinijos diplomatinių sugebėjimų išbandymu. Kinija neturi galimybių pritraukti naujų sąjungininkų. Daugelis Azijos valstybių vertina JAV vaidmenį regione ir tikisi, kad amerikiečiai užtikrins jėgų balansą. Kituose pasaulio kraštuose esantys potencialūs Kinijos draugai nesuteikia jokios apčiuopiamos naudos.
Nepaisant to Kinija turi du kelius, kuriais einant būtų išvengta akligatvio. Pirma, Kinija galėtų taikiai sureguliuoti teritorinius ginčus su kaimyninėmis valstybėmis ir pasiūlyti kurti kolektyvinio saugumo sąjungą. Tokiu būdu būtų sumažintos aplinkinių valstybių baimės ir pakirstos JAV derybinės galios regione. Kita vertus Kinija gali pradėti demokratizacijos procesą, kuris leistų lengvai praplėsti draugų ratą ir panaikintų konfrontaciją su JAV. Pirmasis kelias gali būti pernelyg menkas ir pavėluotas, na o antrasis pernelyg utopinis.
