Transporto vadybos studijas baigęs Gytis Pintulis gavęs diplomą staiga pasuko menų kryptimi – išėjo vaidinti ant scenos. Jis sako, kad vadyba jam niekada neprilipo – vieną dieną supratęs, kad čia savęs neatras jis nusprendė save išbandyti vaidyboje.
„Dėstytojai man sakė, kad ne ten aš įstojau, – juokiasi. – Ir pats aš taip jaučiau. Galiausiai dūšia mano nuvedė į teatrą, stojau į aktorinį ir pradėjau dirbti teatre aktoriumi.
Aš buvau toks žmogus netoli meno ir jau iš anksčiau. Lankiau sustiprintos dailės būrelį mokykloje, vaidinimuose dalyvavau ir prie scenos visą gyvenimą buvau. Ir nuo mokyklos laikų mane mokytojai kalbino būti menininku, žmogumi, kurį matytų. Scena buvo visąlaik šalia.
Ta transporto vadyba buvo toks pasimaišęs nesusipratimas, nes 12-oje klasėje buvau nesusipratęs jaunuolis ir nelabai supratau, kur ir kas ten veda, kokie tikri mano norai. Man labiau tie paskaičiavimai rūpėjo, kad čia tarsi normalus darbas, bet tas diplomas stalčiuje atsidūrė ir kitą dieną lėkiau aš į kitus kursus, per trejus metus supratęs, kad vis dėlto be reikalo aš čia esu“, – kalba jis.
Vieną dieną aktorius, kitą – gesina liepsnojančius pastatus
„Aktorystę ir ugniagesio darbą aš derinu. Į gaisrinę atėjau jau po teatro, nes nesiklostė man ten taip, kad užsilikčiau ir būčiau ilgiau. Neišėjo ilgiau pasilikti teatre ir atsiminiau aš seną vaikišką norą – „būsiu gaisrininkas užaugęs“, – prisimena aktorius.
Anot jo, aktorystė ir ugniagesio darbas turi labai aiškių panašumų – abi profesijos dinamiškos, niekada nežinai, į kokią situaciją papulsi. Jam patinka lėkti – adrenalinas kelyje lydėti turi.
„Man asmeniškai šios dvi specialybės turi vieną pagrindinę bendrą savybę – jos neturi monotonijos, viskas yra netikėta, gaisrų, įvykių nebūna vienodų.
Savęs niekad neatsimenu tokio, kuris nesportuoja. Pagal savo charakterį aš visad noriu bėgti, lėkti, o gaisrinėje visų šitų dalykų tikrai galiu pajaust ir tikrai būna ir ekstremalių situacijų, ir adrenalino pilna, ką lygiai taip pat gali pajausti ir būdamas ant scenos – adrenalinas užplūsta tikrai staiga ir tuo pat metu pajauti didelį katarsį – ugniagesiu būdamas ištiesęs pagalbos ranką, o nuo scenos pradžiuginęs žiūrovą.“
Rizikos nebijo
Gytis prisipažįsta – rizika darbe jį žavi. Tiesa, važiuojant į nežinomas vietas, puolant į neaiškias situacijas nerimas aplanko ir jį, bet aktorius ginasi: tai – sveika baimė.
„Yra ta sveika baimė. Sako, kad visada žmogus turi kažkiek bijoti, nes jeigu nieko nebijai, tai net ir psichologo ar psichiatro centrinėj medicinos ekspertizės komisijoje nepraeisi ir nepraleis tavęs į darbą, nes galvos, kad čia kažkas negerai su tavimi, jog nebijai lįsti į pavojų.
Pačios situacijos čia padiktuoja savas aplinkybes. Ta baimė ir yra variklis iš tikrųjų. Nes ir lipant ant scenos ar prie kameros kyla toks jaudulys, bet iš to ateina ir savotiškas malonumas, kad kažką padarei gerai“, – šypsosi vyras.
Jis priduria, kad aliarmo signalas gaisrinėje jam sukelia adrenaliną: „Išgirdus aliarmo signalą užplūsta tikrai geras jausmas – man įdomu, į kokią situaciją užklysime. Dėl drugelių po krūtine verta rizikuoti, nes tik žinai, kad padarysi kažką gero.“
Tapti žinomu – nelengva
Pašnekovo pasiteiravome, kiek reikia įdėti darbo norint tapti žinomu aktoriumi. Jis sako, kad viskas padaroma tik begalinių pastangų dėka, o jo istorija – pilna nesėkmių.
„Sunku [tapti aktoriumi – aut. past.]. Nėra taip, kad baigei mokslus, atėjai ir tave pastebėjo iškart. Taip, būna kartais kai dėl aplinkybių pasiseka, bet mano atveju buvo visai kitaip – po mokslų buvau patekęs į vieną teatrą, bet ten pabuvau tik pusmetį, dar kitame teatre pabuvojau, tada išvykau į užsienį pamąstyti, nes tada iškilo dilema, ar man išvis reikia to teatro.
Grįžęs vėl į teatrą nuėjau, bet labai nesisekė, kadangi ir su vadovais ten nesutariau. Tada jaučiausi tikrai blogai, nes labai man nesisekė, todėl kelią savo pradėjau kreipti į filmavimus. Ten kartais manęs prireikdavo ir tik savo pastangų dėka visada stengdavausi padaryti tai, ką aš galiu.
Ir tai tęsėsi apie 10 metų – pasifilmuodavau kokį epizodą ir vėl nieko. Reikėjo save labai rodyt, belstis režisieriams į duris ir prašyti vaidmens“, – prisipažįsta aktorius.
Iki šiol jis yra pasirodęs filmuose „Pats sau milijonierius“, „Moterys meluoja geriau. Robertėlis. Antroji banga!“ bei kituose.
Labiausiai jam patinka stiprūs bei emocingi filmo herojai, be kurių istorija negalėtų rutuliotis toliau.
„Mėgstu labiau emocingus, charakteringus vaidmenis, bet nelaikyčiau savęs žmogumi, kuriam nepatinka gilesni, dramatiškesni veikėjai.
Svarbu, kad su personažu galima būtų susitapatinti. Jei man nepatinka pats personažas ar pati medžiaga, tai labai sunku jį įkūnyti.
Svarbu atrasti džiaugsmą vaidmenyje, nes kitaip nejausi malonumo vaidinant. Sakyti, kad visi vaidmenys man yra vienodai nuostabūs ir puikūs būtų tiesiog melagystė.“
