Kamufliažinės uniformos, patogūs batai ir šiltų drabužių, vandens bei arbatos prikrautos kuprinės – tik amunicija. Svarbiausia yra ryžtis. Kelią įveikia tik einantis.
Devyniasdešimt keturi žygeiviai pasiryžo išbandyti savo jėgas ir sausio viduryje leidosi į žygį pėsčiomis. Per Kuršių neriją žygiavo Klaipėdos jūreivystės kolegijos studentai, o iš Priekulės į Klaipėdą ėjo 66 žmonės.
Daugelis žygeivių tiki, kad dvidešimt penki kilometrai žingsnių išreiškė jų pagarbą tiems žmonėms, kurie prieš 82 metus tą pačią naktį ėjo vedami sudėtingesnio ir kilnesnio tikslo. Sausio 15-ąją - Klaipėdos krašto prisijungimo prie Lietuvos dieną – savanoriai žygio dalyviai jau buvo įveikę kelionę ir, keletą valandų numigę, dalyvavo iškilmėse Teatro aikštėje.
Ėjo pagal maršrutą
Kadangi nėra išlikę duomenų, kokiu keliu sukilėliai iš Priekulės į Klaipėdą ėjo 1923 metais, žygio „Klaipėdos sukilimo dalyvių keliais“ maršrutas buvo sudarytas neatsižvelgiant į istoriją. Vienas pagrindinių žygio organizatorių, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas Juozas Algimantas Liesis stengėsi parinkti įdomesnius kelius ir ištęsti maršrutą iki 25 kilometrų.
Iš Priekulės savanoriai pajudėjo septintą valandą. Beveik dvi valandas visi ilsėjosi ir valgė naktipiečius Dumpių nuotekų valymo įrenginių įmonės administracijoje. Kadangi pasitaikė sausio viduriui neįprastai geras oras, planuotą kelionę net paskutinieji žygeiviai įveikė dviem valandomis anksčiau nei buvo planuota. Trečią valandą ryto prie Skulptūrų parke esančio paminklo sukilimo dalyviams žygeiviai atidavė pagarbą, ir žygis baigėsi.
Įdomiausia – pokalbiai
Į vieną komandą susibūrę žmonės ėjo vedami to paties tikslo. Galbūt todėl jau po poros valandų daugelis susipažino ir pradėjo šnekučiuotis. Kelyje papasakotos istorijos nuoširdžios. Įveikus kelionę, ne vienam buvo gaila atsisveikinti.
Kažkas papasakojo apie pirmą žygį, kažkas prisiminė savo meilės istorijas. Daugelis dalijosi ir ankstesnių žygių patirtimi. Patarė, kokius batus geriausiai autis, ką gerti, valgyti.
Svarbiausia taisyklė, kurią žino visi patyrę žygeiviai, – po kelionės privalu bent dvidešimt minučių pagulėti karštoje vonioje. Sako, kad tuomet kitą rytą raumenis gelia mažiau.
„Bavaras“ bėgiojo
J.A.Liesis neslėpė, kad yra daugeliui jaunų žmonių pažįstamo Juozo Liesio iš „B’Avarijos“ tėtis. Paskutinį kartą su sūnumi žygyje jie buvo, kai pramogų pasaulio garsenybei buvo 18 metų.
Žygio organizatorius prisiminė, kad, būdamas aštuoniolikos, „bavaras“ Juozas dalyvavo ir bėgime Vilnius - Klaipėda. Tada su dabartiniu olimpiečiu Ramūnu Vyšniausku jie lenktyniavo, kuris nubėgs daugiau kilometrų. Visus tris šimtus kilometrų autostrada bėgo žmonės, o šalia važiavo autobusas. Pavargę bėgikai galėdavo susistabdyti autobusą ir pailsėti. Tada būdavo užfiksuojamas kiekvieno maratono dalyvio nubėgtų kilometrų skaičius ir laikas.
Bėgimo pabaigoje pasirodė, kad ir J.Liesis, ir R.Vyšniauskas įveikė tiek pat – 150 kilometrų.
Prisiminė tėvus
Karinių jūrų pajėgų jaunesnysis puskarininkis Gediminas Zabitis pasakojo, kad kaime gyvenantys jo tėvai, išgirdę apie ne pirmą pėsčiomis įveiktą žygį, stebėdamiesi klausinėjo, kiek už tai moka. Jiems buvo sunku suprasti, kad toks savęs išbandymas gali būti ir savotiškas malonumas.
Vis dėlto ir jie prisiminė, kad jaunystėje patiems pėsčiomis tekdavo įveikti nemenkus atstumus. G.Zabičio mama gyveno Skuodo rajone, Tėvelių kaime. Kartu su draugėmis apsipirkti į Liepoją jos eidavo pėsčiomis. Tekdavo įveikti 50 kilometrų pirmyn ir tiek pat – atgal. Moterys kelionę įveikdavo per dvi paras. Pirkinių maišus jos susiverdavo ant šakų, kurias, užsidėjusios ant pečių, nešdavo dviese.
G.Zabičio tėvui įveikti apie 50 kilometrų pėsčiomis teko tik vaikystėje. Tada, grįžtant iš Klaipėdos turgaus, jo tėvo vežimą miške apiplėšė banditai. Pavogė viską – produktus, pinigus, vežimą ir arklį. Aštuonerių metų vaikui kartu su tėčiu namo nori nenori teko grįžti pėsčiomis.
Vaikai ištvermingesni
Ko gero, kiekvienas savanorių žygio dalyvis labiausiai žavėjosi vaikų ištverme. Iš Priekulės jaunųjų šaulių būrelio į žygį ėjo keliolika 12-16 metų vaikų. Net labiausiai pavargusiems nuotaiką kėlė jų atsikalbinėjimai, kad dar nepavargo, neatsibodo ir kojų neskauda.
Berniukai tik likus keliems kilometrams iki tikslo prisipažino, kad ant pėdų atsirado pūslės, o kedai peršlapo.
Įveikę visą kelionę vaikai labai didžiavosi savo žygiu ir jautėsi padarę kone žygdarbį.
Nevaidino šventųjų
Žygeiviai nesilaikė karinės drausmės ir nesistengė būti geresni nei yra.
Tie, kuriems nutrynė kojas, stypčiojo ant pirštų galų ir retkarčiais pasiguosdavo. Labiausiai pavargę tylomis nusikeikdavo.
Atokvėpio valandėlę keli žygeiviai pasidalijo po simbolinį gurkšnį brendžio. Įveikus 25 kilometrus, paaiškėjo, kad kareiviškoje gertuvėje dar yra ugninio vandens nuovargiui nuplauti.
Tie, kurie rūko, cigaretę prisidegdavo ir miške.
J.A.Liesis dėl šio žalingo įpročio priekaištavo pasakodamas anekdotus: „Kareivis Džonas rūkė ant parako statinės. Jis buvo palaidotas jaunas – vos dvidešimt penkerių“.
Nuovargis užsimiršta
Po dvidešimt penkių naktį įveiktų kilometrų nori nenori imi keiksnoti savo idėją keliauti pėsčiomis. Tesinori į karštą vonią. Praėjus kelioms dienoms, pūslėtų kojų, geliančių raumenų ir neįtikimo nuovargio nebepameni.
Jautiesi patyręs smagų nuotykį, o mintyse kaip mozaika dėliojasi įsimintiniausios žygio akimirkos. Tylią naktį miške pasigirdusi mobiliojo telefono melodija, žvaigždėtas žiemos dangus, nugara srūvantis prakaitas, nuošalios sodybos languose mirgantis televizijos ekranas, bendrakeleivio dribtelėjimas į balą, nuoširdūs pokalbiai ir įdomūs pasakojimai, anekdotai, kareiviškos košės skonis. Ir pasididžiavimo savimi jausmas - ištvėrei.
“Klaipėda” (www.klaipeda.daily.lt)
