Spalio 27 d. į Vilnių atkeliauja „pasaulietinėmis apeigomis“ vadinama italų kompozitoriaus Fausto Romitelli (1963–2004) ir videomenininko Paolo Pachini opera „An Index of Metals“.
Kūrinį, jau „išbandytą“ daugelyje didžiųjų Europos šiuolaikinės muzikos festivalių ir iki šiol „graibstomą“ pasaulio koncertų salių, pristato „Gaidos“ festivalis. Video operą „Metalų indeksas“ Nacionalinėje dailės galerijoje atliks plačiai pripažinti šiuolaikinės muzikos interpretatoriai – belgų ansamblis „Ictus“ ir charizmatiškoji prancūzų dainininkė Donatienne Michel-Dansac.
Donatienne Michel-Dansac
Kiekvienas esame savo aplinkos ir kultūros vaikai. Tad ir video operos „Metalų indeksas“ pavidalą lėmė tai, kad kompozitorius Fausto Romitelli augo Italijoje – operos ir katalikų bažnyčios gimtinėje, o nuo 1991 m. apsigyveno Paryžiuje – viename iš didžiausių pasaulio garso tyrimo centrų. Čia įsikūrusiame Europos muzikos ir akustikos tyrimų institute IRCAM kompozitorius gilinosi ne tik į fizikines garso savybes, bet ir į tai, kaip garsas veikia žmogaus sąmonę.
Fausto Romitelli
Tad „su motinos pienu“ atsineštą kertinę operos kaip skirtingų menų (muzikos, literatūros, dailės, teatro) sintezės suvokimą F. Romitelli išgrynino iki absoliučios garso ir vaizdo vienovės siekio, įgyvendinamo pasitelkus naujausias garso ir vaizdo technologijas. Beje, vienu iš įkvėpimo šaltinių jam tapo ir šiuolaikiniai reivo vakarėliai, kur garso stiprumas ir šviesų efektai, viena vertus, sukuria buvimo erdvę, kita vertus, ją suskaidydami iškreipia.
Bendra tarp jaunimo klubinės kultūros apraiškų ir F. Romitelli operos yra ir tai, kad „Metalų indekso“ taikiniu tampa kūnas su jo nevaržomai demonstruojamomis juslėmis ir net geiduliais, pasak autoriaus, „beribis kūnas ritualinių garso mišių krosnyje“. „Metalų indeksą“ F. Romitelli vadino „pasaulietinėmis apeigomis“, kurių eigą nulemia ne pasakojamas siužetas (jo šioje operoje ir nėra, nors naudojamas Kenkos Lekovich tekstas), bet abstraktūs „srūvančios garsų ir spalvų magmos“ dėsningumai, tarsi hipnozėje galintys įvesti žiūrovus į transą ir net tam tikro apsėdimo būseną.
Vaizdinę operos erdvę kuria trijuose ekranuose rodomi trys skirtingi filmai (autoriai P. Pacchini ir Léonardo Romoli), o „gyviems“ muzikos atlikėjams talkina kompiuterinis muzikos programavimas (Stefano Bonetti ir P. Pachini).
