Ir nors save sėkmės kūdikiu vadinti Danas atsisako, o jo patirtos nelaimės kai kuriuos sužlugdytų, sprinteris niekuomet neleido nė vienai blogai minčiai užkirsti kelio savo svajonių ir tikslų link.
Tiesa, bėgimas D. Sodaičio gyvenime galbūt nė nebūtų užėmęs tokios svarbios vietos, jei ne likimas. Paklaustas, kaip sportas atėjo į jo gyvenimą, į viską su humoro žiūrintis Danas sako: „Priešistorė tokia: mokiausi karo akademijoje, baigiau studijas, o po jų patyriau motociklo avariją. Atsikėliau ir pradėjau bėgioti.“
Lemtinga avarija pakeitė gyvenimą
Iš tiesų D. Sodaičio istorija kur kas įdomesnė, o ir trukdžių joje buvo išties nemažai. Kartais Danui išties sekdavosi, o kartais jis save įkvėpti turėdavo pats.
„Po nelaimės, yra dvi šakos, kur tu gali eiti. Tu gali galvoti, kad turi problemą, kurią nori išspręsti ir koncentruotis tik į ją, arba suvokti, kad taip jau yra – nelaimės nutinka, ir net ir su ta problema tu vis tiek gali toliau eiti į priekį. Aš pasirinkau antrą variantą. Net ir po traumos man nebuvo jokios depresijos – keldavau sau tikslus ir judėdavau tolyn“, – sako jis.
Besimokydamas Vilniuje ir pajautęs rutinos naštą, D. Sodaitis ėmė ieškoti kažko, kas priverstų širdį greičiau plakti. Netrukus jis įsimylėjo – važinėjimas motociklu tapo neatskiriama jo gyvenimo dalimi.
Vis dėlto būtent motociklas jo gyvenimą ir pakeitė. Besiruošdamas į motociklų sezono uždarymo šventę, Danas pateko į avariją, o kaip sako pats, pamiršo svarbiausią taisyklę – važiuodamas motociklu visuomet turi būti keliais žingsniais priekyje.
Vyras susidūrė su automobiliu ir patyrė rimtą rankos traumą. Po to sekė operacijos, reabilitacijos ir… dar viena meilė – tik šįkart sprintui.
Kelios pažintys privertė patikėti savimi
Susidomėjęs neįgaliųjų sportu, D. Sodaitis ėmė bendrauti su Mindaugu Biliumi ir treniruotis Kaune, o praėjus vos 3 metams po avarijos, Danas sudalyvavo savo pirmosiose varžybose.
Ir nors rezultatai buvo puikūs, viena po kitos ėmė sekti traumos. Ir tai tęsėsi tol, kol Danas ir vėl nesugrįžo į Vilnių. „Šis miestas mane nuo mažų dienų buvo sužavėjęs savo tolerancija, žmonių gausa. Čia ėmiau kurti savo planus, o sportas mane domino ir toliau. Pradėjau treniruotis kartu su kitu neįgaliuoju bei jo treneriu. Jaučiausi pakilęs laipteliu aukščiau nei buvau prieš tai, bet mintyse vis galvojau, kad tai dar nėra maksimumas, kokį galiu pasiekti“, – prisiminimais dalijosi Danas.
Viskas ėmė žaibiškai greitai klostytis tada, kai sprinteris susipažino su gydytojumi Kęstučiu Linkumi. D. Sodaitis neslepia – tai buvo žmogus, kuriuo jis patikėjo, o šis savo ruožtu tikėjo Danu – norėjo prisidėti prie jo rekordų.
Kęstutis Danui pasiūlė paprastą, bet visuomet veiksmingą būdą – išsikelti aiškius tikslus ir ant balto popieriaus lapo ranka susirašyti visas priemones, kurių reikia, kad tikslai būtų pasiekti. Po kurio laiko Danas ėmė treniruotis pas Martą Skrabulį, o šiuo metu sportuoja kartu su geriausiais Lietuvos sportininkais.
Sprinteris nuoširdžiai sako, kad yra be galo patenkintas vieta, kurioje dabar yra. „Visiems pasakoju, kad tai, ką dariau prieš tai, ir tai, ką darau dabar, yra lyg žaidimas mergaičių krepšinio komandoje kiemo bendruomenėje, kur jus treniruoja vienos iš mergaičių tėtis, o po to staiga imi žaisti NBA ir esi startiniame dešimtuke. Tai – kažkas nesuvokiamo“, – šypsenos neslepia vyras.
Juodų dienų nebūna. Problemų – taip pat
Kalbant su Danu atrodo, kad nėra ir negali būti nieko blogo. Sportininkas ir pats aiškina, kad juodų dienų jam tiesiog nebūna, o apie problemas kalbėti jis atsisako pabrėždamas, kad dažnai esame linkę į jas žiūrėti rimčiau, nei yra iš tiesų.
„Neįgaliųjų sportas yra geras tuo, kad skatina žmones judėti. Labai norėčiau, kad net ir aš galėčiau būti tas, kurį žmonės pamatę motyvuosis ir supras, kad problemos – menkavertis reikalas. Sakoma, kad 70 proc. problemų išsisprendžia net ir tada, kai pats jų nesprendi. Tad jei turi problemą, kuri tau atrodo labai didelė, žinok, kad yra ir dar didesnių bėdų – todėl nė neverta sukti galvos“, – sako Danas.
Jis prisimena, kad net ir po savo didžiosios avarijos nieko nekaltino. Priešingai – po Europos čempionato davė sau pažadą ir vėl sėsti ant motociklo. O jo troškimą tai padaryti išpildė „HotBox Customs“ motociklų dirbtuvės vaikinai.
Daugelis žmonių galėtų to nesuprasti – juk būtent šis pomėgis jį negrįžtamai sužalojo. Tačiau Danas net ir čia yra linkęs matyti kitą pusę. „Jei mėgausitės savo mėgstamiausiu vaisiumi ir bevalgydami nusilaušite dantį, jūs jo niekuomet daugiau nebevalgysite? Kurį laiką – tikrai taip. Po to galbūt paragausite jo iš draugo, ir galiausiai imsite lygiai taip pat ir vėl tą vaisių valgyti“, – aiškina jis.
Sprinteris prisiminė, kad šeima iš pradžių apie ant motociklo sėdintį Daną nenorėjo nieko girdėti. Tačiau laikui bėgant tai pasikeitė, o vienos Velykos tapo lemtingos. Sportininkas išsitraukė motociklą iš rūsio, perstūmė rankeną į kitą pusę, ir jo tėtis, kuris paprastai šia tema kalbėti vengdavo, jam padėjo. „Tai buvo labai jautrus momentas“, – pasakojo jis.
Internete jo nerasite
Dėl to, kad savo rezultatų jis nori siekti tyliai, daug informacijos apie Daną nerasite ir internete. Paklaustas, kodėl apie jį čia rašoma tiek mažai, sportininkas neslepia – jo tikslai yra kitokie.
„Manau, kad viena iš priežasčių yra ta, kad aš to nenoriu. Turiu savą ratą – man nereikia milijono sekėjų. Man patinka viską daryti savo jėgomis – tada žinau, kad tai padarysiu. Smagu, kai varžybose paskatina, bet man nereikia gailesčio ar kažko panašaus, nes tai nėra auka – aš nieko neaukoju. Aš darau tai užsivedęs ir tuo tikėdamas“, – šypsosi Europos vicečempionas.
