„Ko nori moterys?“ – klausia Melas Gibsonas populiariame filme tuo pačiu pavadinimu. Ko jos nori, iš tiesų? Kai pasiskaitai istoriją – moterys visais įmanomais būdais bando pasakyti, ko jos nori. Tik niekas jų neklauso.
Štai vieną šaltą 1857 metų pavasarį grupė niujorkiečių moterų, darbininkių iš tekstilės fabrikų, neapsikentusios nežmoniškų darbo sąlygų, ilgų darbo valandų ir mažų atlyginimų, nusprendė pasakyt, ko jos nori - surengė protesto akciją. Policija protestuotojas išvaikė, bet moterys nenuleido rankų – po poros metų, jos įkūrė pirmąja profsąjungą ir ėmėsi kovoti už savo teises. O 1857 m. jų protestas buvo pirmoji užuomazga to, kas šiandien vadinama Tarptautine Moters Diena.
XX a. pajudėjo ledai. 1908 metais 15 000 niujorkiečių moterų išėjo į gatves reikalaudamos geresnių darbo sąlygų, su vyrais lygaus darbo užmokesčio bei balsavimo teisių. 1911 metais ši diena jau buvo minima Austrijoje, Danijoje, Vokietijoje ir Šveicarijoje – daugiau nei milijonas žmonių protestavo, reikalaudami suteikti moterims teises studijuoti, užimti pareigas valstybės institucijose ir net balsuoti. Pergalingą svaigulį apkartino liūdna žinia – tuo metu, kai tūkstantinės minios Europoje skandavo laisvės šūkius, Niujorke, per vadinamą „Trikampio gaisrą“ dėl nepaisomų darbo saugumo reikalavimų žuvo 140 moterų, darbininkių. „Tylioji laidotuvių eisena“, kurioje dalyvavo daugiau nei 100 000 žmonių, tapo dar viena protesto akcija, o moterų saugumas, jų gyvenimo ir darbo sąlygos tapo svarbiu visų Tarptautinės Moters Dienos renginių aspektu.
Tad ko iš tiesų norėjo ir nori moterys? Kas joms nepatinka? Pirmiausia, ko gera, joms klijuota (dažnai vis dar klijuojama) antrarūšės būtybės etiketė. Kaip tvirtino Otto Weiningeris, moteris yra „būtybė be vidaus“, - moteris, sakė jis, net jei veikia vadovaudamasi tariamai etiniais pagrindais, iš tiesų tikisi vien malonumo, kurį gaus iš savo veiksmų; tai reiškia - net jei moteris ir siekia tiesos, tai ne dėl pačios tiesos, bet tik tam, kad pasirodytų kaip protinga ir suviliotų vyrą... O Hėgelis, ką manė Hėgelis? „Vyras nuo moters skiriasi taip, kaip gyvulys nuo augalo - rašė jis. - Moters augimas vyksta lėčiau, pagal neapibrėžto jausmingumo principą. Jei moterys vadovauja valstybei, valstybė atsiduria pavojuje, nes jos remiasi ne visuotiniais reikalavimais, bet atsitiktiniais polinkiais ir nuomonėmis. Moterys lavėja nežinia kaip, tarsi įsijausdamos į vaizdinio atmosferą, gaudamos daugiau iš gyvenimo nei iš mokslo žinių. Vyrai savo padėtį pasiekia protiniais sugebėjimais ir didelėmis pastangomis“.
Moteris, „būtybė be vidaus“, galėjo egzistuoti tik vyro prižiūrima ir paklusdama jo valiai. Santuokoje, kurią Stuart Mill 1869 m. pavadino „paskutine vergovės forma“, moteris buvo paversta vyro nuosavybe – tiesiogine to žodžio prasme – nuo vyro priklausė jos ekonominė gerovė, socialinė padėtis, ir netgi fizinė egzistencija. „Moteris – antroji lytis“ – su apgailestavimu konstatavo Simone Beauvoir jau XX a. viduryje.
1977 metais Jungtinių Tautų rezoliucija paskelbė Kovo 8-ąją Tarptautine Moters Diena. 1975- 1995 m. buvo surengtos keturios pasaulinės konferencijos, - Meksike, Kopenhagoje, Nairobyje ir Pekine, - kur susirinkę 189 šalių atstovai pripažino, kad „moterų teisių bei lyčių lygių galimybių užtikrinimas yra svarbus žmogaus teisių bei socialinio teisingumo aspektas“.
Lietuvoje moterys turi balsavimo teises nuo 1922 metų. Ir uždirba, statistikos departamento teigimu, vidutiniškai apie 80 proc. vyrų gaunamos algos. Ne taip jau ir blogai. Protesto mitingai nevyksta, vėliavos nuleistos, galima atsikvėpt. Tad ką reiškia ir kaip švenčiama Moters diena Lietuvoje? Kokias prasmes ir konotacijas įgyja lietuviškame kontekste?
„Maxima“ Moters dienos proga pateikia intriguojantį pasiūlymą. Patriarchalinis diskursas - kaip senais laikais – daili juoda dėžutė, žiedelis, staigmena, džiaugsmo ašaros, pasiūlymas dar neištartas („Pasiūlymas moters dienai?!”), bet moters sutikimas („Taip, sutinku“) nuspėjamas ir nekelia abejonių – „būtybė be vidaus“ yra lengvai prognozuojama. Ne, tai ne santuokinis žiedas, įpareigojantis gerbti ir rūpintis (o dažnai ne tik rūpintis, bet ir aprūpinti), kol mirtis išskirs. Tai žiedas, sujungiantis net dvidešimčiai minučių.
Moterų kovoms už laisvę paminėti, „bene geriausia dovana“ tampa vibruojantis žiedas. Šią laisvės dovaną neša universalus subjektas, vyras. Universalus subjektas pats tampa laisvės simboliu - moteris išlaisvinama tik jo dėka ir per jį. Jis ateina, tas laisvės šauklys, lietuviškas Prometėjas, apsiginklavęs vibruojančiu žiedu, kurį akcijos proga įsigijo tik už 19,99 Lt vietoj įprastinių 24,99 Lt (ne taip jau svarbu, atsižvelgiant į tai, kad statistinis vyras uždirba apytikriai 20 proc. daugiau nei statistinė moteris, bet vis viena...) ir suteikia net 20 minučių palaimos... Dar galima pridurti: „Nes ji to verta“.
O tiems, kas sugalvojo šią akciją, skirtą Tarptautinei Moters Dienai ir moterų kovoms už laisvę ir savo teises paminėt, derėtų prisimint, kad blondinė nėra „geriausias žmogaus draugas“, o poza „69“ nereiškia geriausio lygių galimybių įgyvendinimo. Ir dar, kaip sake Lerone Bennett: „Nobody ever fucked his way to freedom.“
