Naujienų portalui tv3.lt ji pasakojo, kad šių metų vasario mėnesį iš gydytojų išgirdo diagnozę – vėžys.
Diagnozė – vėžys
I. Stasiulionytė pasakojo, kad pastebėjusi sveikatos negalavimus ji nė kiek neskubėjo vykti pas gydytojus – manė, kad viskas susitvarkys savaime.
„Tiesiosios žarnos vėžys ne taip ir lengvai pastebimas. Pastebėjau, kad po tuštinimosi yra daug kraujo. Tai labai išgąsdino. Bandžiau ieškoti internete, kas tai yra. Atrodė, kad hemorojus, bet neatitiko simptomai, kurie buvo parašyti. Kraujas vis nemažėjo. Paskaičiau, ir pagal rekomendacijas nusipirkau žvakutes. Tačiau nuo jų niekas nepasikeitė.
Kuomet pamačiau, kad yra jau labai daug kraujo – išsigandau. Paskambinau į polikliniką. Visą laiką atrodė, kad gal nereikia niekur kreiptis. Gal išlauksiu ir praeis, sugis.
Kadangi esu sportininkė, todėl įvairius fizinius skausmus galiu ignoruoti ir išgyventi juos lengvai. Tai gal šiek tiek ir kenkia, nes gali per daug uždelsti. Pasakiau sau, kad užtenka vaidinti didvyrę. Nuėjau pas gydytojus, kurie pasakė, kad man – ne hemorojaus. Reikėjo vykti pas chirurgą. Užrašė pas jį po 10 dienų.
Galvojau, kad gal per ilgai tiek laukti. Nerekomendavo jokių vaistų. Buvo truputį keista, kad aš tiek kraujuoju, o jokių vaistų neišrašė“, – pasakojo sportininkė.
Anot moters, ji puikiai žinojo, kas yra vėžys: „Mano mamai buvo diagnozuotas vėžys, todėl nebuvo naujiena, kad tokios ligos užklumpa. Žinau, kad nereikia pasiduoti užklupusioms emocijoms. Tą ir stengiausi daryti. Jautiesi kaip ne savo kūne.“
Sužinojusi, jog jai yra tiesiosios žarnos vėžys, moteris pradėjo mąstyti apie gyvenimą ir jo prasmę.
„Man buvo iškilę labai daug klausimų. Kokioje stadijoje vėžys? Ką toliau daryti? Ką galima daryti? Ką reiškia šis vėžys? Bet į daugelį klausimų negali atsakyti. Nėra kažkokio konkretumo. Negali pasakyti, kokia yra stadija, kol nėra biopsijos tyrimų atsakymų, kuriuos gauni po kelių savaičių. Kuomet visi veiksmai padaryti dėl gydymo eigos, tuomet užplūsta visi filosofiniai ir gyvenimo prasmės klausimai. Atsisėdi prie kompiuterio ir pradedi galvoti – ar reikia pradėti kitaip gyventi?“, – sakė pašnekovė.
Ingai šis gyvenimo etapas atvėrė akis. Ji suprato, kad gyvenime nieko nenorėtų pakeisti: „Atsisėdau ir galvojau: kam aš dabar išleisiu savo turimus pinigus? Ar norėčiau kažką nusipirkti, nuvažiuoti? Mano gyvenimas yra gan įdomus. Esu daug keliavusi, todėl nesinorėjo pulti kažkur keliauti. Permąsčiau viską ir su tokiu palengvėjimu ir šypsena veide supratau, kad esu savo vietoje ir nieko keisti tikrai nenoriu.“
Sunkumai ir draugų palaikymas
Ir nors sportininkė iš pradžių galvojo, kad visa tai gali praeiti savaime, tai nebuvo tiesa.
Po diagnozės jos laukė chemoterapija, kuri ilgai netruko: „Chemoterapijos pirmą etapą padarė, tačiau turėjau rimtų šalutinių poveikių, todėl nustojo ją daryti. Pradėjau labai stipriai kraujuoti. Niekas nežinojo, kodėl taip pasidarė.“
Anot pašnekovės, sunkiausia buvo apie ligą pranešti artimiesiems.
„Kaip daugelis nekalba apie mirtį, taip daugelis nekalba ir apie ligas. Visi mėgsta pasislėpti. Atrodo, kad išgyventi yra kiekvieno asmeniškas uždavinys. Atrodo, kad nešnekant apie tai mažiau skaudės. Su savo draugais šia naujiena pasidalinau – turiu labai daug stiprių draugų, kurie priėmė šią naujieną. Sunkiausia buvo pasakyti mamai, bet mes turime labai gerus santykius. Ji taip pat praėjusi šitą kelią. Ir iki šiol eina. Buvau susikūrusi tokį įvaizdį, kad aš esu labai stipri ir niekas man neatsitiks. Žinia dar labiau suartino draugus“, – šypteli sportininkė.
Inga prisiminimais grįžo į tą dieną, kuomet jos laukė operacija. Ji džiaugėsi, kad turi nuostabią draugę, kuri jos nepaliko vienos: „Niekada nepamiršiu tos dienos, kuomet atvykau į ligoninę. Dieną prieš operaciją man reikėjo išgerti 3 litrus skysčių, kad išvalytų visą žarnyną. Bendravau su drauge Gintare virtualiai. Ji gėrė vyną, o aš – 3 litrus vandens. Labai juokėmės, kuri greičiau pasigers.“
Baigdama pokalbį apie vėžį, moteris drąsina visus nebijoti tikrintis: „Tavo kūnas yra tavo atsakomybė. Iš nieko negali reikalauti visko. Gydytojai viskuo nepasirūpins. Pagal statistiką 40 proc. žmonijos turės vėžį per savo gyvenimą. Tas procentas tik kyla. Kas antras-trečias žmogus jį turės. Kiekvienas savo šeimoje turime žmonių, kurie serga ar sirgo vėžiu. Ignoravimas ligos nieko nesprendžia. Nereikia bijoti tikrintis.“
